Pasiilgau tavų akių spindėjimo
Ir juoko tikro, vaikiško, gardaus.
Ar vėjas šis, atskridęs, suvirpėjęs,
Tavas mintis sujudins ir išplaus

Visus takus, per kalnus, vandenynus
Praskrieja jis ir grįžta atgalios.
O tu ar nepaskęsti kasdienybėj,
Ar leidi sau pažaisti, pakvailiot?

Taip, kaip kadais, kai suposi sūpynėse
Vaikystės metai, jaukūs ir žali…
Ar vis mąstai, kad viską jau patyrei
Ir kad juokai tau jau per daug toli?

O jie čia pat! Už debesėlio pilko,
Pro plyšį spinduliais šiltais atbėgs,
Taip netikėtai pakutens, nutvilkys
Ir akys tavo laime sužibės.

Aš pasiilgau jau tavų akių spindėjimo…