Negraužkite sielos, o nemigo mintys!
Kaip sopančiais šonais po patalą plaktis?
Esybei įaudrintai laikas ramintis,
O ne su vaiduokliais kariauti per naktį.

Lyg ietis tarpumentin nebaigtas darbas
Iš vakar pribaigti mane pasivijo,
Sapnų karalijoj jis tvarką suardė -
Kraujuoja, pūlioja ir niekaip negyja.

Pakaušy kas tvinksnia kaip aidintis varpas
Pavargusiai galvai nurimti neduoda
Ir brėkšmas pro langus beblunkantis varva -
Mėginčiau lyg plaut kokią nuodėmę juodą.

Sukilusios nuojautos keikia tulžingai,
Kad aš, jei užmigsiu, kažkur pavėluosiu.
Po šimto avelių pirmoji užstringa
Ir siela nurimsta. Aš sudedu bluostą,

Tačiau patenku į sapnų pilną gyvmiegį -
Lyg būčiau už šimtą avių atsakinga.
Iš ten lauktuves - rūpestėlį  - įsidedu.
Einu į šią dieną it kautis į ringą.

Negraužkite sielos, o nemigo mintys!
Vergaujantiems gintis nieks ginklų neduoda.
Galiu tiktai ribą plonytę nutrinti,
Kuri leidžia skirti, kur balta, kur - juoda.

Jūs norit mane paklaidint tarp šešėlių,
Atimti jėgas, sveiką nuovoką, protą?
Jūs stebit kaip avys, ar lazdą pakėliau,
Ar teks jums paklust, ar labai ji gumbuota?

Su kuo kariavau, jeigu šonus man sopa?
Ko miego saldumo geidžiu taip kaip geidus?
Ganyt savo rūpesčių dar neišmokau  -
Juk matos, kad avys pasklido, iš veido.