Jis trenkė jai kumščiu ir net nedvejodamas spyrė kaire koja suklupusiai moteriai. Pasigirdo tylus kūkčiojimas ir smulkus kūnas susirietė ant senų, išlūžusių medinių grindų. Tokiomis akimirkomis ji tik stengdavosi nejudėti ir iškęsti visą įniršį, kol girtam vyrui atsibos ir jis susmegs sename minkštasuolyje, šuns apgraužtais kampais, pasigriebs dar vieną alaus butelį ir spoksos į blyksintį ekraną, kol užmigs.
Šį sykį viskas baigėsi gan greitai ir pagulėjusi kelias minutes ji atsikėlė nuo grindų ir tyliai nutipeno į vonios kambarį. Suskilusiame veidrodyje, į kurį kartą vyras trenkė taip smarkiai, kad teko važiuoti į ligoninę, siūti žaizdą, ji matė anksčiau laiko pasenusį, raukšlėtą veidą. Neradusi kraujo žymių ji apsidžiaugė. Keista džiaugtis dėl tokių niekų, bet didesnių džiaugsmų ji negalėjo tikėtis. Nusipraususi veidą drungnu vandeniu moteris prisiminė kambaryje uždarytą vaiką ir kaip galėdama tyliau nuėjo pažiūrėti kaip jis laikosi.
Dešimtmetis berniukas lindėjo po antklode, matėsi tik jo išsisigandusios mėlynos akys. Priėjusi arčiau, moteris nežymiai nusišypsojo ir apkabino vaiką. Berniukas drebėjo kaip mažas kačiukas patekęs į lietų.
- Nagi, viskas jau praėjo. Nebesijaudink. – pasistengė kuo linksmesniu balsu pasakyti moteris.
- Ar jis greitai išvažiuos?
- Taip, jau rytoj. Na, ar jau nurimai? – paglostė sūnaus galvą ji. – Gulk, laikas miegoti. O ryt gal nueisime ledų. Juk norėtum?
- Taip norėčiau, - numykė berniukas. – Mama, ar labai skauda?
- Ne, visai neskauda. Miegok. – ji pabučiavo vaiko kaktą ir išeidama iš kambario tyliai uždarė duris.
Jos vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotojų, todėl dažnai nebūdavo namuose. Dėl šios priežasties gyvenimas atrodė gan pakenčiamas. Juk galima kelias savaites per metus pakentėti. Vis dėlto vyras išlaikė šeima, nei jai, nei sūnui nieko netrūko. Be to moteris savo vyrą mylėjo. Kartais atrodydavo, kad jo nekenčia, bet kai jis grįždavo išsiilgusiomis akimis ir stipriai apkabindavo ją ir sūnų, ji negalėjo jo nemylėti. Dėl visko kaltas alkoholis, tik girtas vyras elgėsi žiauriai. Visa bėda ta, kad girtas jis buvo beveik visą savo laiką namuose.
Jie susipažino dar mokykloje. Mažame miestelyje jie buvo gražiausia pora. Jaunas ir ambicingas vaikinas žadėjo savo draugei aukso kalnus. Planai išvykti į didmiestį ir gyventi prabangiame bute neišsipildė. Jauna šeima užstrigo mažame miestelyje, sename name, kuriame gyveno dar kelios varganos šeimos. Žmona visada spėliojo, kad dėl šių problemų vyras tapo toks žiaurus.
Nors ir skriausdavo žmoną, vyras niekada netrenkė vaikui. Tai dar viena priežastis, kodėl moteris jo nepaliko. Jei būtų kilusi nors menkiausia grėsmė sūnui, ji iškart būtų palikusi viską ir pasprukusi kuo toliausiai nuo vyro. Nors smurtauti jis niekada prieš vaiką nebandė, bet atsargumo dėlei mama visada sūnų uždarydavo kambaryje ir paprašydavo tylėti. Tai tęsėsi jau kokius 7 metus, todėl berniukas žinojo kaip reikia elgtis ir tai visai jo nestebino. Nors jis ir buvo prie visko pratęs moteris jį visada rasdavo persigandusį ir susigūžusį kaip maža gyvūnėlį. Tai ją labai neramino, nors iš ryto jokių išgąsčio žymių jau nebebuvo matyti.
Ji sėdėjo miegamajame ant lovos ir galvojo apie savo gyvenimą. Ant staliuko prie lovos degė sena lempa ir kambarys atrodė labai niūrus ir nejaukus. Moteris išgirdo gretimame kambaryje girgždantį fotelį ir išjungusi lempą kaip galėdama tyliau atsigulė ir užmerkė akis, tikėdamasi, kad vyras pamanys, kad ji miega.