Kiekvienas jau patyrė tokių akimirkų – akimirkų, kai iš po žemės išmuša kojas ir gerklę tarsi suspaudžia plieniniais pirštais. Norėtum surikti ar bent jau kažką pasakyti, bet burna lyg prikišta vatos. Visagalis sukčius lošiantis su mumis visą gyvenimą numeta ant stalo penktą tūzą ir telieka tik bukai spoksoti ir springti nuosavomis seilėmis supratus, kad žaidimo taisyklės radikaliai pasikeitė ir teks pralošti stambiau negu kada nors prieš tai.. Prieš akis stojo keista pilkuma, kiekvienas širdies dūžis atrodė lėtas ir skausmingas... Ateivio balsas skambėjo kažkaip dusliai:
- Nedrįsk nualpti, Emili. Patinka tau ar ne, tu buvai išrinktas nuspręsti. Sąmonės praradimas neišgelbės nuo atsakomybės.  Taigi, tu suvaldysi savo pakrikusius nervus, įkvėpsi nuodingų dūmų ir pasirinksi vieną iš dviejų variantų.

Akyse vėl prašviesėjo, klusniai sugraibiau cigaretę, žiebtuvėlis spyriojosi, bet po trečio bandymo jau traukiau savo mėgstamus nuodingus dūmus:
- Kodėl aš? Kuo aš jau toks ypatingas, kad spręsčiau už visus? Čia reiktų surinkti šviesiausius pasaulio protus. Galų gale turėtų spręsti visi pasaulio gyventojai...
- O kodėl ne tu? Džeimsas O\'Sullivanas irgi buvo empatas su savomis problemomis. Jis nepaskelbė pasaulinio referendumo, o ir su filosofų, mokslininkų būriu prieš tai nepasitarė. Kodėl šį kartą kas nors turėtų būti kitaip?
- Todėl, kad aš - ne O\'Sullivanas. Niekad jam neprilygau, netgi geriausiom savo dienom. Gal jis ir sugebėjo gyventi su savo projekto pasekmėmis ir žaisti žmonių gyvenimais. Aš to nesugebėsiu...
- Jeigu viskas būtų taip paprasta, O\'Sullivanas pats nuspręstų. Juk jis ten prie akmenų vis dar atidžiai stebi savo darbo rezultatus. Bet prabėgę šimtmečiai paliko jame savo pėdsaką. Jis nebegali į viską pažvelgti objektyviai. Jis nesugebės išjungti SR - tai jam lyg žudyti savo vaikus. Bet Džeimsas negali savęs apgaudinėti ir tikėti, kad jo atžalos neša pasauliui tik gėrį.
- Galiu suprasti tokį požiūrį. SR nėra skaičių virtinė. Tai dirbtinis intelektas, grynasis protas, turintis tokią pat teisę gyventi kaip ir žmonės.
- Emili, aš nenoriu sunaikinti milijardų mąstančių būtybių. Aš tiesiog atskirčiau jas nuo žmonių.  Visą SR sistemą galiu perkelti atgal į superkompiuterius, kur ji ir gimė. Bet ar verta iš žmonių atiimti saugumo garantą ir galimybę tobulėti?

Dieve, iš kur man žinoti atsakymus į tokius klausimus? Juk turėtų būti efektyvesnis būdas spręsti tokius dalykus negu mano pamąstymai:

- Na tebūnie SR protai saugūs. Bet kaipgi žmonės? Manau, žinai, kiek ligonių  gyvybių palaiko nano medicinos prietaisai, kuriuos valdo SR. Kas atsitiks jiems? O kur dar nusikalstamumas, karo rizika...
- Medicinos prietaisus galima valdytyti ne vien SR. Tavo minėtiems ligoniams nieko neatsitiks. Karas, nusikalstamumas - čia jau žmogiška prigimtis... Kaip jau minėjau, telieka tikėtis geriausio. Tavo užduotis yra pasverti du dalykus: saugumą ir laisvę.
- Aš juk negaliu pasverti tokių dalykų spėlionėmis ar asmenine nuomone. Man reikia faktų, statistikos, apčiuopiamų dalykų.
- Patikėk, SR puikiai išnagrinėjo nemirtingųjų ir kenčiančių dėl sistemos santykį. Man nereikia sausos statistikos. Emili, man reikia sprendimo iš žmogaus, mačiusio įvairias sistemos puses.

Cigaretė sudegė iki filtro,lyg primindama, kad laikas bėga ir mano naktinis pašnekovas nepasižymi kantrybe. Ką gi aš tikrųjų mačiau? Keletą nelaimingų ligonių kaip Eva. Nemažai pasiturinčių žmonių, pavertusių savo talentą pinigais. Kas gi pasikeis išjungus SR? Kažkas bus turtingu, kažkas neturės nieko vertingo, dauguma suksis tarp šių kraštutinumų. Kuo gi pasikeistų Evos gyvenimas išjungus SR? Na, visų pirma, dingtų juodosios žvaigždutės. Niekas neperspėtų aplinkinių kokia Eva pavojinga. Gal tai antras šansas visiems nešantiems juodųjų žvaigždučių naštą? O kas gi praloštų išjungus SR? Ateities kartos pasmerktos  tuščiai ieškoti savo talentų, pasmerktos gyventi be šanso gauti nemirtingumą ir galią. Bet galbūt žmonija dar nepasiruošusi kitai pakopai? Vienaip ar kitaip kažkas nukentės: mažumos, daugumos, ateities kartos. O gal atvirkščiai niekas iš esmės nepasikeis? Žmonija, eilinį kartą gavusi smūgį žemiau juostos, vėl atsities ir toliau linksmai žygiuos keliu vedančiu velniai žino kur... Tušti apmąstymai - čia lyg ruletėj telieka statyti už vieną spalvą - gali mąstyti visą naktį, ką atneš juoda ar raudona...  Tereikia drąsos stumtelti žetonus ir tikėtis geriausios įmanomos baigties. Visas nevykęs gyvenimas - tik atsitiktinumų virtinė: skambantys ar tylintys automatai, geros ar blogos pabaigos. Viskas tik ant stalo krentantys kauliukai, duodantys ir atimantys galimybes. Man nebūtina suprasti, ką mano sprendimas lems skaičiuojant laiką šimtmečiais. Svarbu, kokias pasekmes jis turės trumpalaikių žmonių, neieškančių didybės ir nemirtingumo, matais.  Jeigu Eva atsikratys savo vaidmens visuomenės dugne, man to užtenka. Jeigu ji vėl galės pasijusti laisva nuo žvaigždučių ir smerkiančių žvilgsnių, tau jau bus laimėjimas. Julijos rašoma biografija gali prarasti nemažai skaitytojų. Bet gal atvirkščiai: SR žlugimas tik padidins susidomėjimą O\'Sullivanu? Nesvarbu,ar aš pasidžiaugsiu smulkiais laimėjimais - ne man matyti šimtą ėjimų į priekį. Aš tik smulkus valetas atnešiantis truputi laimės ir truputi nusivylimo. Tikiuosi, galėsiu susitaikyti su tuo Džimi - aš irgi noriu tik gero. Kartokai nusijuokęs sugraibiau suglamžytą pakelį - tik trys karsto vinys: velniškai mažai priimant tokį sprendimą.  Dievas mato, čia mano trys paskutinės cigaretės šiame gyvenime.  Ateivis kantriai spigino akimis, kol užbaigiau tą nelemtą paskutinį pakelį:

- Manau, gali atspėti mano sprendimą. Laikas išjungti SR - pabandysiu tikėtis geriausio bent vienetams.
- O tiksliau - vienai merginai. Net nežinau,ar tai kilnu ar kvaila. Nesuprantu, kodėl žmones prie lemtingų sprendimų veda atrodytų  smulkmenos. Viena vienintelė patelė pajudino tokią neryžtingumo sieną ir nulėmė visų likimą.
- Gana tų skambių žodžių ir šnekų - tiesiog užbaikime viską.
- Gerai, tau teks garbė spustelti mygtuką - išsiųsi signalą ir SR pradės lėtą atsiskyrimą nuo žmonių.

Ateivio rankoje suspindo menkas pultelis - tai galėtų būti vienas iš universalių pultelių, pardavinėjamų už 5,50 įvairiems prietaisams. O čia detonatorius, sukelsiantis sprogimą, kokio niekas nestikėjo. Mygtukų netgi mažiau - tik du: žalias ir raudonas, viskas paprasčiau nei paprasta. Galbūt toks ateivio humoro jausmas? Užbaigti SR erą prietaisu, verčiančiu galvoti apie „Viskas jūsų namams“ išpardavimą. Nesusilaikęs sukikenau - kodėl gi ne, viskas jau šiaip ar taip nuspręsta. Vyresnis už mus sukuždėjo:

- Man dar neteko išjungti tokios sistemos. Negaliu garantuoti,  kaip reaguos tavo smegenys, gavusios tokį stiprų atsiskyrimo nuo SR signalą. Emili, tu gali žūti kaip ir tavo SR. Jūs abu tiesiog per arti signalo šaltinio.
- Na tada spustelk mygtuką palikęs salą ir niekam nereikės žūti.
- Taip, bet kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Įrodyk, kad turi savyje lašą pasiaukojimo. Dėl jų visų ir dėl jos.

Žinoma, viskas būtų per daug paprasta, jeigu rytoj atsibusčiau naujame pasaulyje ir pamatyčiau savo veiksmų pasekmes. Mano likimas yra tapti neapdainuotu savižudžiu, apie kurį niekas nesužinos. Štai taip SR dingimas visada liks paslaptimi. Jokių palaidų galų. Gaila, kad nebeliko cigarečių - paskutinės trys šiame gyvenime:

- Galiu žūti? Ar aš turiu šansų išgyventi? Aš maniau, kad tu brangini gyvybes... Bet tu mane pasmerki...
- Aš branginu ištisas civilizacijas. Vieno individo auka dažnai - neišvengiamas blogis. Tavo šansai maži, bet teoriškai gali išgyventi.

Jis lengvai įbruko pultelį į mano drebančias rankas, mūsų rankom susilietus jo oda pasirodė visai švelni, o, maniau, kad ji bus grubi lyg švitrinis popierius. Pajutau lengvą dilgtelėjimą – matyt, kibirkštis kurianti įtampa nedingsta netgi kai kibirkštys užgęsta. Koks nuostabus ir žiaurus padaras - nusprendęs paversti ištisų rūšių egzistavimą savo atsakomybe. Akyse sublikčiojo jau pamirštas neoninis ausinių ženklas. Atsidusęs užsimečiau vis dar veikiančias ausines:

- Negaliu pasakyti, kad pritariu savižudybei. Gyvybė teturi vieną tikslą - gyventi. Bet, matyt, palaikysiu sprendimą atsiskirti nuo žmonių. Nepaisant visko man patiko būti šalia - patarti ir stebėti žmonių gyvenimą tavo akimis. Manau, mes papildėme vienas kitą.
- Juokinga,kad nusprendžiau išlaisvinti pasaulį nuo tavęs ir viso grynojo proto. Bet aš tavęs taip pat pasiilgsiu...


Viskas taip sumautai ir taip kvailai tragiška... Edis ir kiti  ras čia gulintį bedvasį lavoną ir kelias nuorūkas. Štai kas liks iš didžiojo empato Emilio Valaičio gyvenimo -  80 kilogramų pūvančios mėsos ir tuščias cigarečių pakelis. Niekas ir nežadėjo pabaigos Pajūrio megapolyje prašmatniuosiuose „Gintaro rūmuose“, kur verkiantys artimieji gaudys kiekvieną mano paskutinį žodį, laikydami jį vertinga išmintimi... Jau greičiau atsitiktinai užklydęs kaimynas ras įžymųjį kvailį Emilį gulintį ant grindų, o vieniša cigaretė vis dar rūks ant kilimo. Taip netgi geriau - vienas paspaudimas ir palaiminga tamsa be jokių kankynių lėtai mirštant tarp nuosavų keturių sienų. Jeigu egzistuoja nors menkas lašas teisingumo, Edis, Eva aš ir visi kiti vėl susitiksime geresnėje vietoje nei šita ašarų pakalnė. Šypsodamasis spustelėjau mygtuką - balsva migla aptraukė akis....