Išmazgojo lietus iš dienoraščio saugotus įrašus.
Atpažinti sunku užsigydžiusias patirtis savo jusles.
Vieniša skruzdėlė ant šiaudelio į nežinią virpanti iriasi.
Tiek kol kas suprantu, kad nelaimėlė greitai paskęs.

Ar labai aš skiriuosi nuo jos? Kartais matmenys nieko nebelemia,
Metų metais vilkau dėl šeimos sunkiasvorius šapus.
Darbininkės dalia pavadint juodą triūsą gyvenimu
Ir dar naiviai tikėt, kad tiesa nepatvins, nenuplūs.

Jeigu nuospaudos spės suminkštėt ant sutrinto, įdiržusio delno,
Gali smerkti gentis, kad tarnystę prieš mirtį mečiau.
Numazgoja lašai, ką taip sunkiai buvau nusipelniusi,
Visą tiesą, kurią metų metais ant smėlio rašiau.

Liks gyvybė — aistra, padalyta į skirtingus kiautus —
Temstant protui širdis šnabžda man, kad kažką palikau.
Nebeturi reikšmės, kas paskirta — ar skęst, ar išplaukti.
Gyvenau kaip skruzdė.  Ne kad šlovę įamžinčiau sau.

Geras atlygis just, kad išliko gyvoji grandinė
Ir kad triūso dienas vainikuodavo šviesūs jausmai.
Aš patyriau, kaip būt ir pirma, ir vienintelė, ir paskutinė.
Prasmingiausi yra ant dienoraščio raidžių lašai.