Kartais vakaro sutemų prisodrintos naktys
pasiekia plaučius,
po tankių blakstienų kirtimais
susirietė pažadas neišduot kažkada.
Ne tu mane ir ne atvirkščiai,
pats likimas atsėlina,
o žinojimui ne aukoti geriau,
ne dėl visko tikruma siūruoja pavėjui,
Tik tai kas pavirsta rečiau ir rečiau,
kada nors taps didžiu atradimu,
priklausyt negaliu,
bet turėti tarsi didį pasaulio skliautą -
kiekvienam saldi begalybė tūno.
Tik blakstienom nupintas lopšys,
Rytojus man pakuždėjo žvaigždynai pravirks,
gal per daug patikėjau...