I judesys
Pratinimasis

Tik tam apvalūs alksnio lapai —
sugauti šviesą, slystančią paviršiais,
išlieti apsivertus nuo pilnatvės.
Tik taip akvamarino mėlyna įšildoma.
Tuoj atsispyrę mašalai — nusklis dalintis,
pašventinimui laukuose melodiją išpilstyti.
Įskiepijant ir pakilimą ar tik įsitikinimą —
net žiogų šuoliai — ti cit ti cit-natos,
cantabile kryptim, ir mintys bando pratintis.

II judesys  
Nusivylimas

Bet visumos dalim jauties tiktai purslelis
ir stuobrių lajos — pasinėręs atvaizdas
žemumose, vis tiek Edeno pusėn išskalavo,
o čia mes esame tokie kaip esame — negražūs.
Drąsiau, tvirčiau tik atviliojo
įvairiaspalviai kėkštai — klystžvakės pilveliuose.
Dabar toksai sunkumas — paskutinis pasirodymas
tam spinduly. Palinksta svirtys ir vėl keliasi
dėl svirplio šuolių. Nejaukus tas laukas, ūžesių pripiltas,
neperžengsi talentingiau, todėl dainingai
molto allegro bėk, skambėki,
kol netgi pašaipos, kad toks bevertis, nebebus aplinkui.

III judesys
Tik gėrį norisi matyti

Ir vėl toks atvirkščias šiemet kerpėjimas,
baltai net ant geležties šalto pakabuko,
traški plutelė dengia želdynėlius,
vabzdžiai lediniame paviršiuje neklups.
Metas iškelti galvą iš dangaus.
Jei kreidos ratas šiąnakt būtų išvalytas debesiu,
kaip parkeliauti, kad iš nuovargio nė nesinori —
gijimas po sunkios ligos ar lepinimasis.
Juk nedera sau leisti per ilgai žiemoti.
Įdirbsi sniegą tegu žėri —
vienintelis nusikaltimas bus kvailystė —
apgaubęs stiklas apšarmojantis.
Ir tebijosi naujo pralaimėjimo —
nė nepražystant
vyšnių skonis skleidžiasi burnoj.
Bet žuvys bus išnirusios įsižiūrėti,
kur būdavo rytai — švelnūs, šilkiniai.
Ir šiluma į drėgmę gulės gęstanti,
į tolį prakilniai romumas verpėsi.
Ir Dievas pamestų daiktų vėl buvo rastas
į baltą audeklą it siūlas įsiterpęs.