Šis namas buvo kitoks negu visi,
Sunkiai jį namu ir pavadintum,
Tiesiog jis niekam ir nepriklausė.
Stovėjo ir tyliai laikė kažkokią žmonių užgyventą paslaptį.
Jis taip ir nepatyrė laimės pabūti kažkuo.

Niekas jo, kaip namo, ir nepripažino,
Visokiausiais epitetais apipynė.
Laikui bėgant sienos tapo skylėm,
Namas nebenorėjo būti namais.
Jis pradėjo nekęsti kitų.

Suaugusieji nepažiūrėdavo, o vaikai nepatylėdavo praslinkdami greta,
Namui, nepajėgiančiam apsiginti, beliko tik stovėti.
Stovėjo, dūlėjo, bet laukė,
Laukė kažko, kas padarytų jį tikru namu,
Ir sulaukė savojo krano...