Mielas dienorašti, prisipažinsiu iš karto. Šįkart mano istorija visai nejuokinga. Greičiau banali ir karstelėjusi. Ketvirtą nakties — šuolis iš lovos, įkyrus telefono skambutis, atrodo, sukėlė visus namus. Drebančiomis rankomis pakeliu ragelį, o ten sriūbaujantis vyriškas balsas: „Mamyte, gelbėk, pakliuvau į avariją. Vairavau draugo mašiną ir sunkiai sužeidžiau žmogų. Jam labai blogai. Jeigu nepadėsi, tai jo giminės žadėjo mane pakasti, sakė, nė policija neišgelbės!“ — jaučiu, kaip ašaros liejasi upeliu. „Vaikeli, o su tavim viskas gerai? — nerimastingai klausiu. „Gerai, mamyte, bet jie reikalauja atlygio už padarytą žalą ir nedelsiant. Ką man jiems pasakyti, gelbėk, prašau! — aimanos, dūsavimai, užsikertantis, drebantis balsas. „Aišku, mielasis, padėsiu!“ — ir atsisuku į vyrą, šis žiūri į mane trindamas mieguistas akis. Negaliu patikėti, nejaugi tas mūsų nenaudėlis išlėkė naktį? Su trenksmu lekiu į  vyresnėlio kambarį. Šis saldžiai  pučia sau į akį, net seilė ant pagalvės nutįsusi. Tyliai uždariusi duris įsėlinu į dukters kambarį ir dėl viso ko žvilgteliu į savo šešiamečio lovą. Visi vietoje! Aišku! Na, vyručiai, patys kalti, prisiprašėte, žaidimą žaisime toliau. „Atleisk, vaikeli,  — vėl paimu ragelį,— validolio ieškojau, taip silpna pasidarė. Aišku, padėsiu, tik sakyk, kur esi ir ko reikia?“ — „Mamyt, nesiorientuoju nieko, jie mane prispaudę laiko, grasina, jei neatvešiu  penkių tūkstančių, tai manęs daugiau nebematysi...“— balsas iš sielvarto net suplonėja. „O kur, vaikeli, atvežti, tuoj lekiu, pasiskolinsiu iš bobutės pinigų ir lekiu,“ — guodžiu nabagėlį. — „Jie sakė, kad patys atvažiuos, tik liepia pasakyti mūsų adresą. Tu jiems pasakyk, nes man taip bloga, nebegaliu kalbėti.“ Telefono ragelyje pasigirsta sodrus solidaus vyro balsas, kuris ima iš naujo pasakoti visą nelaimingą istoriją, nestokodamas tragiškų pagražinimų ir šokiruojančių hiperbolių. Matyt, tikras kriminalinių filmų mėgėjas. „Pone, ar jūs mane supratote?“ — sunerimo dėl mano savijautos pašnekovas. „Deja, mielas pone ar kaip jus ten, nesupratau. Mano trys vaikai miega lovose, vyras, nors ir kartais nuo grandinės nutrūksta, bet dabar tikrai yra šalia, o kad turėčiau ketvirtą vaiką, niekaip nepamenu. Gal kokia laikina amnezija. Kaip jūs manote?“ — klausiu rimtojo pašnekovo. Pauzė. Po jos slaviškų žodžių kratinys, kurio čia necituosiu, ir pabaigoje: „Tai kokia velnio tu čia mus visą  valandą maustei, argi iš karto negalėjai žmoniškai pasakyti, kad  susimovėm...“ —  „Atleiskite, Jūsų didenybe, kad sutrukdžiau jums taip brangų laiką, bet tikrai šįkart jūs susimovėte...“ — išdidžiai padedu telefono ragelį ir žiūriu į vyrą nugalėtojos žvilgsniu.
Tiesa, po kelių dienų buvo dar vienas įdomus skambutis, raginantis nustatytą dieną ir net valandą atvykti į STT tarnybą, nes prie mano sąskaitos nelegaliai prisijungė kažkokia pilietė,  galinti išplauti paskutinius varganus šeimos pinigėlius, todėl skubiai būtina nurodyti elektroninės bankininkystės duomenis ir sustabdyti įžūlią aferistę. „Žinot, vyrai, jūs gal ten kokius kryželius ar pliusiukus dėliokite, kam jau skambinote, o kam dar ne. Dėkui už smagiai praleistą laiką, bet sėkmės jūsų sunkiame darbe nelinkėsiu.“ Tada prisegiau ciuciuką prie pavadėlio ir išėjome abu grynu oru pakvėpuoti ir blogas mintis iš galvos išvaryti. O kaip sekėsi, apie tai kitąkart, mielas dienorašti.