(Tęsinys)

Lipu taku aukštyn, ir taip baugu.
Baugu užminti net pušies šapelį.
Atrodytų, lyg balsą gilumoj girdžiu,
Lyg baltos rankos samanėlę kelia.

Ramu... Tiek daug šventos ramybės!
Vanduo, ir tas kaip veidrodžiu nubėga,
Pabūsiu dar, dar neskubėsiu grįžti,
Kad tik atleistų už įmintą pėdą.

Sukrykščia melduos antis, sujuda lelijos.
Matau — iš jų maži ančiukai plaukia būreliu.
Gerai, kad net paukšteliai nieko nesibijo,
Kad parymot galiu ir aš po tylinčiu medžiu.

Atrodo, viskas jau seniai atleista,
Nuo koplytėlių Dievo Motinai nušvitusi kalva.
Žinau, taip turi būt, ir nieko keisto —
Gali ateiti čia, jau laisvėje gyvuoja Lietuva.

Ateik, žmogau, kai iš kelionių grįši.
Ateiki būtinai prie neaukštos kalvos.
Puošnių paveikslų, aukso neišvysi,
Tik gyvus puslapius istorijos savos.

Širdis tau pakuždės, ką veikti, ką sakyti,
Kur atsiklaupt ir žemę liest ranka.
Širdis tau pakuždės, kaip sielą pamatyti
Vandens lelijos baltame žiede.

(Pabaiga)

P. S.:

Sakmė skaudi. Gal kas sušuks — nereikia!
Istorijai nelemta skleist žiedų.
Skubėkim tik pirmyn, į naują laiką
(Nors ten toks liktum amžinu vaiku)!

Žmogus be jausmo praeičiai — sausa skiedrelė,
Papūs koks skersvėjis, ir skrenda palengva.
Kas turi tik šaknis, tas dirvoj auga, želia,
Tas jungtimi tarp žemės ir dangaus yra.