Kvailys juk Izidoiras tas,
Nei ką sakė, nei ką valgė,
Tik kažko užpykęs arklius nuvarė.
Vienam su botagu per nugarą,
Kitam su kaliošu per sprandą,
Ir nurūko, kur tamsu.
Vienas pavymui dar vijos su skrybėle spalvota,
Bandė grąžinti į doros kelią.
Tik tame ir bėda,
Kad dora kiekvienam skirtingu poelgiu suprantama...