(Tęsinys)

Nežinau, kodėl kalnas tada nesusprogo,
Ko ugnis nepakilo iš žemės gelmių
Nuo baisos neteisybės, užkariautojų grobio –
Žemaičių mergaičių urvuose užverstų.

Neapgynė nė miškas, neapgynė ir žemė,
Švedų žvėrys alsavo pykčiu –
Vilkų širdys tąkart jų krūtinėse plakė,
Akys degė gyvačių kerštu.

Du tūkstančiai sielų į dangų pakilo,
Du tūkstančiai kūnų paliko kalne.
Ar auką didesnę pasaulis dar žino
Už teisę mergaitėms numirt skaistume?

Jei ašaros, raudos, jei maldos išplauktų,
Tai sklistų jų garsas griaustinio keliu,
Tai upės užvirtų, o jūros užšaltų
Ir liktų sukaustytos skausmo ledu.

Neskilo, neužvirė, žemė kentėjo,
Priėmus visas pas save,
Tik vyras prie vyro į karą išėjo
Išlaisvinti trypiamą ją.

Nežinau, ką didvyriais to meto vadinti,
Kam priklauso žaliausias vainikas šlovės?
Ar būt buvę tiek ryžto tėvynei apginti
Be mergaičių aukos – jų jaunystės garbės.

(Bus daugiau)