klumpa vakaras
nepasiekiamo horizonto papėdėje,
nekantrumo laukty
išsiskleidusiais sutemų pirštais
nedėkingai kartoja tvinstantį nerimą
ant baigščiai virpančių blakstienų šešėlių

ak, išbraidytos aštriadyglių žolės,
tūkstančiais adatų smaigalių
išsiuvinėtos apsunkusios kojos,
sutaršytus plaukus šukuoja vėstančios sutemos —
pamišusiais pirštais pribarstė lizdus palikusių paukščių
plunksnų...

vai lėkčiau neliesdama tako
dar vakar vešėjusiais ištikties  vasarojais —
išbaidytas čaižus griežlės riksmas
sminga karštom strėlėm
į pašiurpusią odą

puolu ant kelių palaukės akmenų savašynan,
kur žiniuonės medžioja paklaikusią rupūžę -
karčia patirtim močios girdys vaikus
dar negimusius,
lašus kiekvienam atskaičiuos pagal pilnatį
ir savo pačių išprusimą

klumpa vakaras kantriai po kojom,
gailesį išverkia ugnies liežuvių šešėliais —
keturiasdešimt devynios pranašingos spėlionės
ant sulaukėjusių rožių vainiklapių
spingsulės tamsžaliais potėpiais žydi...
akmuo,
kurio iki šiandien ieškojau...