gerbiamasis Vlabur, turėkite savo nuomone, mane tai visai nejaudina... turiu ir aš savo...Tik norėčiau priminti, kad žodžio gimimas žmonijos evoliucijoje siekia milijonus metų ir...kiekvienas žodis yra tarsi stebuklas ir labai šventas stebuklas...taigi visi žodžiai yra šventi...todėl nei vienas jų poezijos negadina...

Naudinga, kad paskaitote tautosakos rankraštyną, bet aš pasisakiau apie Jūsų tekstą ir konkretų žodį būtent šiame kontekste (o ne apie kokias nors smunkančias... kelnes).
Nepatinka nuomonė – neskaitykite, o aš prie jos pasilieku.
Ir be kokių ten inspiracijų.

gerb. Vlabur, drįstu su tamsta nesutikti, kad ,,eilėraščio audinį gadina nelabai poetiškas žodis,,smunkantis,,!'' Pamokslaujate, kad ,,kiekvienas eiliuotas žodelis reikalauja kūrėjo atsakingumo, tokius riktus poetika nelabai apkaišysi'' Noriu jums priminti, kad šis žodis yra lietuvių tautosakos rankraštyne : Smuko, klupo žirgelis dėl skaudžių žodelių /Klp/ Tai senas lietuviškas žodis ir visi žodžiai iš tos šaknies yra vartojami nuo seno ir dainose ir padavimuose, pasiskaitykite. Dėkoju už dėmesį, kritika yra gerai, kada ji objektyvi, bet kai ją inspiruoja kiti tikslai, jau tai nelabai puošia ir patį kritikuotoją.

Šiaip vaizdingą eilėraščio audinį gadina nelabai poetiškas žodis „smunkantis“! (Dar būtų priimtinas koks nors smunkantis... dalgis ar pentis). Antra, šio žodžio numanoma kryptis būtų lyg žemyn, o čia – į debesis...
Kai kiekvienas eiliuotas žodelis reikalauja kūrėjo atsakingumo, tokius riktus poetika nelabai apkaišysi.

Aha, man irgi tas vaizdinys labiausiai įstrigo.

Gražu. O dar tos „Ražienos sakrališkai švarios“...

Labai gražu: laukėjantis vėjas, vilkėjantis laukas.
Vaizdingai.

jautriai)

Tyras, giedras. nuoširdus.

sakyčiau be jokiu ,,e''...švariai pereina per širdį..

Turi tauraus sakralumo... Labai gražūs vaizdai.

gražus peizažas