Mano mama – kažkada ji, kaip visos kitos mamos, irgi buvo maža. Ten, vaikystėje, prasidėjo jos istorija ir tai, ką vėliau žmonės vadins problemomis – jos, tėčio ir mano.
     Kai mamai buvo ketveri, senelis pasivadino ją į daržą parodyti „dar nematyto daikto“. Atvedęs prie vešlaus lopinėlio, palietė ilgą lyg varveklis ankštį: pupos. Pupos? Mama dar nebuvo ragavusi ir net nežinojo, kas čia per stebuklas. Pirmoji ankštis jau buvo pakankamai didelė, o kitą rytą ji galėjo nusiraškyti jau dvi, vėliau keturias, penkias – ir taip kasdien. Galiausiai pupos visiškai užkariavo mamos kasdienybę, nebereikėjo nieko kito. Ji raškė, gliaudė, kimšo į burną ir nenorėjo žiūrėti į jokį kitą maistą, visas pasaulis paskendo nebūtin. Kaip ir tą naktį, kai pasaulis dar kartą nuplaukė į nebūtį, tiksliau, pamazgų kibiran, kartu su godžiai surytomis pupomis. Nuo tada pupų mama visą gyvenimą nebelietė. Pati pamenu, kaip purtydavosi vos tą žodį išgirdusi.
     Jei būčiau tikra, kad ten, tame pupų darže, viskas ir prasidėjo, galėčiau apkaltinti senelį, kad jis padarė didžiulę klaidą. Ach, bet kodėl esame pratę kiekvienoje nelaimėje ieškoti kaltų? Kuo gi čia tos pupus dėtos, jei mama užgimė alkoholike. Alkoholikė? Ne, degtinės ji nė pirštu nelietė – tikrai ne apie tai kalbu. Tik mums, esantiems šalia, kartais mažai terūpi, kas ta degtinė ir kas mamą iš mūsų nuolatos pavogdavo.
     Tokia ji buvo visą gyvenimą. Kažkada kiaurą vasarą uogavo – kasdien nuo ryto iki vakaro rinko žemuoges ir virė uogienes, kol privirė tiek, kad nė šaukštelio paragauti nebepajėgė. Mokykloje dievino tenisą, o vėliau šaipėsi, kad tuo užsiiminėja tik snobai. Porą metų užsidegusi mezgė, bet vieną dieną su paskutiniu siūlo galu sumezgė ir bet kokį norą tęsti šį užsiėmimą. Žinau, tik nesakysiu iš kur, kad su tėčiu mama kažkada užsiiminėjo oraliniu seksu, kiekvieną mielą kartą tik taip, ne kitaip, kol netikėtai pareiškė: fui, kaip tai žema ir šlykštu! Kai mokydavosi, iš jos pasaulio irgi išsijungdavo visa kita, likdavo tik „Tai“. Pamenu ją prie mokslų, tada tėtis sakydavo: „Ir vėl mums liko tik mamos nugara.“ Ji turėjo tris aukštojo mokslo diplomus, bet pabaigusi nenorėjo užsiimti nė viena iš savo specialybių, tikriausiai pasisotindavo bestudijuodama, ir tada jai reikėjo kažko naujo. Kai pagalvoju, gal būtent tai ir buvo vienintelis nekintamas mamos užsiėmimas – nuolat siekti naujo. Daugiau nieko pastovaus gyvenime ji, atrodo, neturėjo. Lyg besmegenė mašina: jei gauna tinkamo kuro, pila ir važiuoja, pila ir važiuoja, kol variklis lyg po alerginės šoko reakcijos pasako „stop“; o tada belieka išsivalyti ir ieškotis naujų degalų.
     Pamenu, kai buvau maža, prieš miegą mama skaitydavo man knygas. Nuo neatmenamų laikų tai buvo mudviejų vakarinis užsiėmimas. Tada ji tapdavo stebuklinga fėja, karaliumi, nuskriaustuoju kiškiu, plėšiku, buratinu – ach!.. Bet vieną dieną ji neatėjo. Laukiau ryt, poryt, dar kelias savaites liūdnai žvelgiau į užverstas knygas, svajodama, kaip mama sugrįšta, pakelia vieną iš jų ir atveria man stebuklingą pasakų pasaulį. Bet ji jau buvo kitur, tęsė savo nuolatinį užsiėmimą ieškodama kažko naujo ir nebeturėjo laiko tam, kas pasibaigę. Kad ir kaip sunku suprasti jos žingsnius, viena yra gana akivaizdu – išėjusi ji negrįžta.
     Vėliau porą metų mama pratūnojo užsibarikadavusi savo darbo kambary rašydama tai, ką vadino „mano biografija“. O parašiusi staiga išnyko.
     – Nebijok, Pijute. Ji sugrįš. Vėl sugrįš. Ir vėl rašys.
     Taip, tikrai sugrįš ir rašys, rašys ir rašys, – norėjosi melagingai paguosti tėvelį – juk jis to nusipelnė. Žvelgiau į jo angelišką profilį ir nesupratau, kaip mama galėjo šitaip imti ir išnykti. Ilgai dar nesuprasiu. O supratusi tikriausiai panorėsiu išnykti pati.
     Tą dieną skambinau į paguodos telefoną. „Mano mama nuo tėčio pabėgo. Kaip galėčiau jam padėti?“ – išpoškinau. „Man atrodo, kad tavo mamytei reikia daugiau pagalbos nei tėčiui“ – išgirdau. „Aš net nežinau, kur mama!“ – atšoviau. „O tau? Tau nereikia pagalbos?“ Nutilau. Žinojau, kad ta, sėdinti kitame laido gale ir bandanti mane paguosti, meluoja, bet klausiau. Nepamenu, kas buvo toliau: ar aš išjungiau, ar kažkaip kitaip pokalbis baigėsi. Tas nereikalingas pokalbis, už kurį kažkas dar gauna ir pinigus.
     Ne, jokios pagalbos, kurią siūlė, man nereikėjo. Tenorėjau matyti tėtį laimingą ir gyventi. Ramiai. Ne taip, kaip mama. Bet žinojau, kad privalau išleisti tą nelemtą biografiją, kur surašyta visa istorija – ne tik mamos, bet ir mano.