16



  Edžio atsiųstas žmogus pasirodė tikras tobulo darbuotojo įsikūnijimas: tylus, mandagus, vienas iš tų vyruk, kurių veidų taip ir neįsimeni. Mėnesio darbuotojas kantriai laukė, kol aš sumečiau į nutrintą krepšį porą naujų marškinių ir atsarginius batus. Įdomu būtų sužinoti, kiek žmonių išgėrę pameta batus. Juokas neėmė, kažkas širdyje sukuždėjo, kad savo buto daugiau nebepamatysiu... Paranoja, marazmai gana tu nuojautų! Sunkiai rastum saugesnę vietą už milijonieriaus privačią salą. Jau norėjau belsti į svečių sandeliuko duris, bet Eva išėjo pati.  Ji arba miegojo su tobulu makiažu, arba spėjo pasidažyti svečių sandeliuko prietemoje per porą minučių. Ach, moterys visada sugeba nustebinti. Tik iš Evos veido išraiškos spėjau, kad nustebinau Evą blogąja prasme. Galėjau įsivaizduoti, kaip atrodą: išvaizda visai nebe vaizdas, kai visa naktį prasėdi virtuvėje su cigarete rankoj. Atsiprašęs darbuotojo greitai išsivaliau dantis. Eva kandžiai kostelėjo ir aš bėgte nusekiau paskui ją ir tylųjį Edžio pasiuntinį.  Jo darbas apsiribojo palyda iki paauksuotos skraidyklės. Skraidyklė ne bet kokia,o „Pegaso sparnai. Tokių pagaminta tik kelios dešimtys - čia ne šiaip tuštybės simbolis, čia retas tuštybės simbolis. Vieną dieną žmogus juokiasi iš blizgučiams tarnaujančių, o žiūrėk po kelių metų jau yra auksinio Pegaso savininkas. Edi, kuo tu pavirtai? Nepaisant visų mano moralinių riksmų skraidyklė turėjo gerą bariuką, o ir odinės sėdynės pasirodė patogios. O\' Sullivano garbei įsipyliau airiško viskio ir palinkėjau jam viso blogiausio. Visas šiuolaikinis gyvenimo būdas yra jo kaltė ir Eva paliudys, kad jis turi neigiamų pusių. Kiek žmonių liko tavo talentingos sistemos užribyje? Keikiau O\' Sullivaną, ir, baisiausia, buvau tvirtai įsitikinęs, kad jis puikiai girdi mano mintis. Taip, reikalai prastesni už kinišką sportbatį, kaip mėgo sakyti Jonas. Eva  sušnabždėjo:

- Apie ką susimąstei? Tavo akys atrodo tokios piktos ir rūškanos...
- Apie O\' Sullivaną ir jo sistemą. Atrodo,jog visada žavėjausi tiek žmogumi, tiek jo išradimu, o dabar abejoju tiek vienu, tiek kitu.
- SR naudinga daugumai, to nepaneigsi. Žinoma, visada liks nepatenkintų ir nelaimingų, todėl galima kaltinti O\' Sullivaną nesukūrus utopijos visiems.
- Labai jau ramiai viską išdėstei, atsižvelgiant, kad tu tų nelaimingų ir nepatenkintų gana didelė dalis. Tu juk turėtum nekęsti SR.
- O kas iš tos neapykantos? Gi yra žmonių protestuojančių prieš SR, jie skundžiasi ir rėkia. Bet kas nuo to pasikeitė? Pripažinkim, gyvename saugiame pasaulyje, kuriame nėra karo ir menkas nusikalstamumas,o  SR pasirūpina kiekvienu kiek įmanoma. Palyginus su praeitimi, tai jau laimėjimas.

  Nežinojau, ką atsakyti, tik dosniai šliukštelėjau sau dar vieną stiklą viskio. Eva juk teisi - utopijos nėra ir nebus. Bet negi dėl to kaltinti O\' Sullivaną? Džimi, tu norėjai  tik gero. O juk ir taviškiai planai buvo didesni nei išgydyti ligonius ar būti tobulu patarėju kiekvienam. Tikrasis SR potencialas, kurį klaidingai naudojo Martinaitis... Jis juk buvo skirtas visiems ar ne? Nejaugi aš tikiuosi atsakymo? Nejaugi rimtai, tikiu, kad prieš porą šimtmečių miręs išradėjas man paskambins ir paaiškins savo painius planus? O gal įšoks į skrendančią skraidyklę ir įsipylęs viskio papasakos viską lyg smagų penktadieninį nuotykį? O\' Sullivanas - tik dulkės karste. Jo sukurtoje SR sistemoje dar klajoja kažkokie jo prisiminimų ir asmenybės likučiai, kurie ir aplanko mane sapnuose, bet net ir jis nesugebėjo apgauti mirties. Racionalumas ir dar kartą racionalumas... Skraidyklės lengvas kratymas liūliavo, viskis atpalaidavo ir vakar kažkur dingęs miegas mane surado...

  Eva pažadino mane švelniai glostydama veidą ir pūsdama ant akių užkritusius plaukus. Va čia - tikras pasišventimas vaidmeniui. Sunkiai praplėšęs akis išlipau iš skraidyklės.  Karščio banga vos neparklupdė lyg smūgis į pilvą. Akys net raibo nuo žalumos ir milžiniškų medžių. Edis neapsiribojo mielu paplūdimiu- čia jo asmeninis pasaulis su nesibaigiančiomis džiunglėmis ir savais pavojais. Lyg patvirtindamas mano mintis prie skraidyklės skubėjo plikis žalsva karine uniforma ant jo peties tikrai ne dėl juoko tabalavo medžioklinis šautuvas. Oi, Edi, ką tu čia išdirbinėji? Plikis sunkiai iškvėpė ir pradėjo:
- Mieli svečiai, šitoje pramoginėje saloje ne vien pramogos. Generolo Edvino Skambančio įsakymu mokslininkai priveisė kraugeriškų padarų, kurie mielai maitintųsi žmogiena ir bet kuo, ką pagauna. Be jų dar turime sukilėlių grupuotę. Jie, žinoma, aktoriai, šaudantys rutuliukais su dažais, bet ir tokios kulkos gana skausmingos. Norit išvengt abiejų, klausot manęs ir nenuklyskit nuo pažymėto tako. Skraidyklės bagažinėje rasite ginklus, šaudančius minėtais dažais - jeigu sutiksite sukilėlius nesidrovėkite ir pavaišinkit juos dažais.

  Evos antakiai pakilo iki man dar nematytų aukštumų - ji tikėjosi daug ko, bet tik ne šito. Aš visada žinojau,kad Edis turi nestandartinį humoro jausmą, bet šį kartą jis pralenkė pats save. Keikdamasis iš bagažinės išraukiau mūsų „pabūklus“- plastikinius žaislus, nudažytus klykiančia auksine spalva. Edžio kareivis neramiai trypčiojo vietoje ir bandė dairytis į visas puses vienu metu. Kandžiai kostelėjau ir padaviau Evai jos mirtiną ginklą. Eva tik dėbtelėjo keistu žvilgsniu, kuris man nieko gero nežadėjo. Atsidusęs prisidėjau prie Edžio teatro:
- Ištikimas Edvino skambančio kary, kiek gi laiko vyksta šis šiurpus „mūšis“?
- Aš fronte jau pusė metų. Vienas iš mūsų leitenantų kovojo viešbučio išlaisvinime nuo sukilėlių prieš trejus metus. Deja, negaliu pateikti tikslesnės informacijos.

  Linktelėjęs lyg man viskas ir taip savaime aišku, nusekiau paskui šį džiunglių užgrūdintą veteraną. Eva niūriai šypsojosi ir spaudė ginklą – aišku, kaip dieną pirma kulka klius šauniajam generolui.  Mano fantazija piešė vis kraupesnius žvėris, iššokančius iš už pirmo krūmo, karštis tiesiog dusino, krūptelėdavau nuo menkiausio garso vildamasis sukilėlių, o ne vietinės faunos. Baimė iškreipė laiką, man atrodė, kad vos įžiūrimu takeliu žygiuojame jau valandą, bet laikrodis tikino, kad prabėgo tik penkiolika minučių... Džiunglės staiga baigėsi lyg jas kas būtų nukirpęs žirklėmis. Priešakyje didingai dunksojo milžiniškas viešbutis. Man nespėjus net išsižioti,  mus apipuolė viešučio darbuotojai, rėkiantys apie visus viešbučio malonumus. Eva tik prunkštelėjo ir nusekė paskui merginą, suokiančią apie specialų poilsio centą damoms. Mano nervai pasirodė silpnesni:
- Gan, po velnių, veskit mane pas Edį! Užteks šito cirko.

  Darbuotojai mandagiai linktelėjo ir pasipustė padus. Ausis dirgino tik erzinantis kikenimas. Edis vos tramdė juoko priepuolį atsirėmęs į palmę. Tik dabar pastebėjau, kad mano krepšys dingo be pėdsakų... Staiga pats pradėjau kikenti lyg idiotas, po akimirkos kvatodamas apkabinau seną bičiulį. Edis patapšnojo man per nugarą ir nušluostęs nuo juoko ašarojančias akis nusišaipė:

- Emili, aš tau juk visada sakiau, kad tu man dar atsiimsi už tą balandžio pirmos pokštą su prodiusere iš Japonijos.
- Seni, negi rimtai manai, kad aš dar pamenu tą balandžio pirmą?
- Užtat niekada nepamirši šitos dienos. Einam praskalauti gerklę! Be lašo Edvino Skambančio naminės net neverta pradėti pasakoti visų naujienų.

Vis dar prunkšdamas ieškojau Edžio išvaizdoje pėdsakų, rodančių, kad ir jis pasikeitė. Menkų raukšlių, parodančių, kad ir jam gyvenimas metė į sriubą druskos. Arba aš nesugebėjau nutrinti Edžio juokdario grimo, arba jis išsaugojo širdyje džiaugsmą, kurį aš nežinia kur pamečiau. Edis palingavo galva:

- Iš akių matau,kad susimąstei apie rimtą kosmosą, brolau. Patikėk, nereikia čia liūdnų žvilgsnių - susitikome švęsti gyvenimą, o ne liūdėti.
- Baik juokus, aš tik stebiuosi, kur tie tavo žili plaukai ir šluba senuko eisena. Iš tavo žinutės susidarė įspūdis, kad giltinė tau siunčia laiškus dėl skubaus susitikimo. O čia prieš mane vaikėzas, kurį sutikau lifte.
- Tu visada buvai prastas melagis, bet tavo melas vis gi tavo melas - mielas melas... Ach, Emili, paklausk  kirpėjos, kuri man dažė plaukus, kur dingo visi žili plaukai. Ji tau pasakys - ne vaikėzas ten kėdėj sėdėjo.
- Edi, ar ne per daug susirūpinai išvaizda? Neskaitant tų sidabrinių išminties gijų, atrodai puikiai: galėtum maratonus bėgti, visus snukius išmalti!
- O ką tu manai aš jau metus veikiu? Dirbau su svarmenimis, bėgiojau rytais, boksavausi su treneriu. Netgi mečiau rūkyti! Būtum sutikęs mane prieš metus, pats iš siaubo pražilęs būtum!

  Aš tik palingavau galvą: Edis gi visada šnekėjo apie dvasines vertybes...  Pagaliau įžengėme į palaimingą viešbučio vėsą. Edis mikliai vedė mane koridorių labirintais - vos spėjau lėkti paskui. Dar vienas sveikuolis! Generolas kaip ir pridera generolui išvedė mane pro slaptas duris, paslėptas valytojos sandeliuke. Lengviau atsidusau išvydęs vidinį kiemą su stalu nukrautu buteliais ir melsvą baseiną, tiesiog būtiną šitame karštyje. Abu palaimingai susmukome ant patogių kėdžių ir lengva ranka išmaukėme po stikliuką Edžio naminės. Naujai gimęs sveikuolis prabilo gana nedrąsiai:

- Na va, po stikliuko laikas dviems naujienoms. Emili, man reikės tavo patarimo dėl abiejų naujienų. Pirmoji gali pasirodyti keista, antroji - dar keistesnė.
- Edi, aš galėčiau papasakoti savų keistenybių. Pameni istorinį projektą, prie kurio dirbau? Prie šito dar sugrįšim, o dabar pasakok.
- Viskas prasidėjo nuo to, kad pakliuvau į avariją. Į tokią kaip turi būti - mano mersedesas apsivertė ir šešis kartus apsisuko aplink savo ašį...

  Patologiškas melagis - štai ką rėkė mano labai skeptiškas žvilgsnis. Edis atsiduso ir gurkštelėjęs iš butelio pradėjo iš naujo:

- Na gerai, avarija buvo, nors mašina ir neapsivertė ir nesisuko. Gavau oro pagalvę į nosį, bet tą akimirką pagautas išgąsčio, maniau, kad mirsiu. Tą akimirką gailėjausi dėl dviejų dalykų. Tai gi nusprendžiau atlikti abu: suburti seną grupę pasauliniam turui ir vesti!
- Edi, maldauju, pasakyk, kad juokauji...
- Ne, aš kalbu visiškai rimtai. Eva jau susipažino su mano sužadėtine poilsio centre. Tikiuosi, dar pameni Jolitą? Tai va, tokios naujienos. Tavo užduotis - panaudoti savo empato kerus ir įvertinti Jolitą. Ar ji verta su manimi išvažiuoti į saulėlydį? Antra, padėk man sėkmingai parduoti pasaulinio turo idėją.
- Seni, kaip visada padėsiu, kiek leis jėgos. Bet dabar klausyk, viskas prasidėjo nuo trupinio medžiagos apie  O\'Sullivaną...

  Aš kalbėjau, tik retkarčiais gurkšteldamas iš butelio bei nepraleisdamas keistųjų sapnų ir kitų detalių Edis klausėsi ir neuždavinėjo tuščių klausimų. Laikas išgirsti antrą nuomonę - tai geriausias vaistas nuo mistikos.


17




  Pabaigiau savo istoriją, kai saulė jau leidosi kruvinu raudoniu nuspalvindama baseiną. Edis pergalingai šypsojosi lyg radęs visame šitame chaose prasmę, kurios aš niekaip nesugebėjau įžvelgti. Atsidusęs iš pakelio iškrapščiau cigaretę, prisidegęs laukiau lemiamo verdikto, kad man pasimaišė protas. Bet Edžio balsas skambėjo beveik džiaugsmingai:

- Pradėkime nuo faktų apie tuos agentus: gandai sklandė jau senokai. Nepriėmiau jų rimtai, kol staiga nuo žemės paviršiaus nedingo Gigantozauro studijos savininkas Grigorijus Gelūnas. Aš jo niekada nemėgau, bet susirūpini, kai milijonierius dingsta lyg pelenas vėjyje. Už didelius pinigus iš Grigorijaus žmonos sužinojau, kad jis kliedėjo apie tobulą muziką, naują evoliucijos pakopą. Jis save vadindavo  muzikiniu magu ir aiškino, kad jo laukia didi ateitis. Vieną dieną atvyko du vyrukai, prisistatę mokesčių inspekcijos pareigūnais, ir išsivežė Grigorijų. Nuo to laiko niekas jo daugiau nematė. Mokesčių inspekcija aišku prisiekinėjo visais dievais, kad nieko pas senąjį Grigą nesiuntė...
- Edi, man ir taip aišku, kad tie agentai egzistuoja. Bet gi lieka O\'Sullivanas, kviečiantis prisėsti ant akmenų. Ten laukia jo geri bičiuliai Mačiūnas ir vyrukas  gelsvomis akimis.
- Prisiminus kitą sapną, kur tu  viską matai kibirkščiuojančio pilko padaro akimis, padarysiu išvadą, kad pilkas padaras ir vyrukas gelsvomis akimis - tas pats asmuo.  Lieka patikslinti, kad šis asmuo ateivis, nes žmonės kibirkštimis nešvyti,o  jų oda net po milijono cigarečių netampa pilka. Taigi mūsų hipotezė - šis ateivis tau siunčią žinią.  
- Ar tu nuo proto nušokai? Negi tu rimtai tiki ateiviais? Galbūt jo odos spalva kokia reta mutacija? Iš subinės trauki tu tas savo hipotezes.

  Instinktyviai prisidengiau veidą - Edis turėjo bjaurų  refleksą duoti į snukį kiekvienam abejojančiam jo tiesa. Taip ir sužlugo jo trumpa šlovinga karjera debatų klube... Taip ir nesulaukiau smūgio. Edis grieždamas dantimis sužvejojo vieną mano cigarečių ir keikdamasis prisidegė:
- Džiaukis, kad prižadėjau Jolitai nebesimušti be reikalo. Jeigu tikėsime, kad Martinaitis sakė tiesą ir O\'Sullivanas įgavo galios pakeisti pasaulį, miškuose radęs tą senesnis nei laikas ir prie to prijungsim tavo sapną... Išvada viena - pilkasis bičiulis padėjo sukurti SR.  O iš kur pas jį tokios žinios, jeigu jis tik žmogus pilka oda?
- Bet idėja juk O\'Sullivano? Atmetant tokius pasvarstymus... Ką man daryti, seni? Negi pasileisiu bėgti visais pasaulio miškais rėkdamas: „ateivi, kur tu“?
- Gi plačiai žinoma, kad „Naujasis tikėjimas“ susikūrė Jungtinėse Valstijose, o ten garsusis SR bendraautorius ir žaidė naujojo tikėjimo šventiką. Rasti tuos akmenis ir, apsaugok Viešpatie, ten sėdinčią trijulę nėra sunku. Bet ką tu jiems pasakytum, Emili? Negi turi pasaulį keičiančių idėjų? Aš nenoriu, kad tu dingtum kaip Grigorijus. Nuostabusis ateiviškas protas vengia viešumo ir, statau statinę konjako, tie agentai dirba jam. Taigi, jeigu sapne vėl sutiksi šią trijulę, patikinsi, kad jokios galios ir pasaulio pakeitimų tau nereikia.

  Edis kaip visada sudėjo visus taškus ant „i“, o nežinojau, ką atsakyti. Neturiu aš juk tokių užmojų kaip O\'Sullivanas. Ką ten pasaulis, aš su savo problemomis vos susitvarkau. Nejaučiau neapykantos kaip Martinaitis - beprasmių žudynių man nereikia. O ko gi man  reikėtų? Laimės, ne tik asmeninės,bet urmu - visiems be jokių išimčių ir išsisukinėjimų. Bet kas gi ta laimė? Endorfinas visiems visą parą? Įdomu, ar ateivis gelsvomis akimis turi išmintingą atsakymą? O gal ir jis pasakytų, kad ilgas gyvenimas nedavė atsakymo į šį klausimą? Juk ir O\'Sullivanas norėjo laimės, iš pradžių savo pacientams, vėliau - jau visiems. Jeigu pažiūrėsim paviršutiniškai, gyvename aukso amžiuje: laimės juk turim nors kibirais nešk! Abejojo praeityje žmogus, kokį kelią rinktis,o dabar patars, nustatys talentą - tiesiai į gerą šviesią ateitį išsiųs. Žinoma, jeigu tavo talentas ugnis, darosi sunkiau, bet ir Eva gyvena. Jeigu bus gera mergaitė ir per jos sukeltus gaisrus niekas nosies nenudegs- atsivers naujos galimybės tapti kad ir keramikos meistru. O nuo ten ir nuosavas verslas, pinigai... Čia jau laimė? Tai kodėl gi verkia mano kabinete vyrai ir moterys, besipuošiantys platininiais  papuošalais? Išlindę jiems per gerklę jų turtai. Visi virkauja, kad gyvenimas pilkas ir tuščias. O Edis kaip džiaugėsi gyvenimu, taip ir besidžiaugia: su pinigais ar be. Galvodamas apie mirtį  jis neprisiminė banko sąskaitų, kurių negalės naudoti, o šimtą metų nematytą Jolitą ir į praeitį nugrimzdusią grupę. Jeigu žmonės tokie skirtingi, universali laimė turbūt neįmanoma? Edis sukrizeno:
- Tai ką, jau nusmigai? Praradai formą, o juk galėdavai išgerti daugiau nei visi. Senatvė pjauna lyg ašmenys, o ir nebe tos jau kepenys. Visa daina galėtų gautis - gitarų skambesys ir baladė apie prarastą jaunystės šlovę.
- Užtilk, seni, pats tuoj įkrisi į baseiną ir liks sužadėtinė našle dar netapus žmona. Kai tik susimąstau apie svarbius dalykus, kaip  visada, mane pertrauki.
- Švaistai laiką mintims, o juk dar tiek daug galima nuveikti. Mūsų laukia džiazo grupė ir šokiai, o tu vėl sėdi bereikalingai rimtas.
- Kokie šokiai - pabandyk atsistoti ir nugriūsi. O su kuo man čia, beje, šokti? Nors girdėjau, kad vyrų poros šoko tango, nes  kolonijose nebuvo moterų. Bet tau, Edi, pirmo šokio nedovanosiu.
- Mano naminė tikrai ne juokas. Jau pamiršai, kad atsivežei merginą? Ji tikrai piromanė?

  Nusikvatojau ir mintyse prakeikiau Edžio naminę. Su ja  gali užmiršti viską, ypač išgalvotą meilės istoriją:
- Taip, brolau, viskas kaip ir pasakojau. Bet apie šokius negali būti nė kalbos, jeigu jau užmiršau su kuo atvažiavau.
- Aš įtariau, kad po šokių aikštelę mus galės tik nešioti. Todėl turiu stebuklingų tablečių- tuoj išblaivins.

  Edis kišenėje sugraibė dvi rožines tabletes. Ach, tie  mokslininkai išranda vis siaubingesnių cheminių ginklų... Staigiai nurijau tabletę tikėdamasis geriausio...Porą minučių prasėdėjau laukdamas kažkokio efekto, bet taip nieko ir nepajutau. Nedrąsiai atsistojau: kojos laikė, vaizdas nemirguliavo, žengiau tvirtais tiesiais žingsniais:
- Kaip aš dar negirdėjau apie tokį išradimą? Čia gi revoliucija - sena svajonė virtusi realybe!
- Tu visiškai teisus. Šitą panacėją išrado mano mokslininkai ir su mano finansavimu dar vienas stebuklas taps masinės gamybos produktu. Aš tik juokais paprašiau išrasti vaistus nuo pagirių. O čia dar geriau - visiškas išblaivinimas net vartojimo metu. O kad tu žinotum, kaip smagu buvo geriant su visa mokslininkų komanda išbandyti tablečių poveikį!

  Edis vėl lėkte lėkė sportininko žingsniu, o aš kaip sugebėdamas sekiau iš paskos. Edis vėl atvėrė slaptas duris – jis, matyt, paprastų nenaudoja... Jis žengė į jaukų restoraną su šokiu aikštele pasveikindamas visus riksmu: „spėkit, kas visiškai blaivas“. Visos akys nukrypo į mus. Akimirką aš visų veiduose bandžiau įskaityti esmę... Karina žvelgė į mane su jai neįprastu liūdesiu - neįprasta, kad tikra emocija prasiskverbė pro priešiškumo kaukę. Karinos plaukai kaip visada krito netvarkingais šuorais, viena ranka kaip įprasta spaudė romo butelį, kita - kardo rankeną. Niūri karo deivė, palaikiusi pinigus laime ir praradusi tikrąją laimę visiems laikams. Jonas, išdžiuvęs tamsių skersgatvių būgnininkas, paniekinęs pinigus, bet taip ir neradęs netikrai laimei  pakaitalo. Jo akyse įžiūrėjau  nuovargį ir susitaikymą. Tu jau žuvęs, senas drauge, sugros grupė kartu ar ne... Eva - neužgesinama liepsnelė betono stepėse. Ji visada skleis šilumą sau kitiems. Vainė, kaip visada, su lengva nuostaba žvelgianti į pasaulį - vis dar tuščias lapas.. Ji dar turėjo galimybę rinktis iš šimtų gyvenimų. Vainė dar liepsnos nematęs geležies grynuolis. Teliko pažvelgti į save, tik, matyt, nesugebėjau pats skelbti sau nuosprendžio...Akimirka baigėsi ir visi puolė uždavinėti klausimus, keistis štampuotomis frazėmis, o aš stengiausi suktis tame sūkuryje, šnekėti, juoktis, gerti, šokti ir pajusti tą džiaugsmą, kurį visada jaučia Edis. Tik mano bandymai visada liks pigia vaidyba.. Gerai, kad Edis laiku nutraukė šį chaosą:
- Mielieji, turiu gerą žinią. Aš nusprendžiau vesti! Juk ne šiaip nusprendžiau, likimas man davė moterį, vertą brangiausio sužadėtuvių žiedo ir tai tik pirma gera žinia šį vakarą!

  Galėčiau prisiekti, kad Jolitos restorane nebuvo, bet dabar ji stovėjo ant scenos apšviesta prožektoriais, o džiazo grupė, matyt, išėjo per vienas iš daugybės slaptų durų. Visi sustingo spinduliuodami nuostabą, net Eva susižavėjusi stebėjo šį spektaklį. O pažiūrėti tikrai buvo į ką: Edis pasičiupęs mikrofoną traukė banalią meilės baladę ir šokdamas judėjo laipteliais, vedančiais ant scenos. Va būtent tokius dalykus šnipai serialuose vadindavo diversija. Abejoju, ar viduryje šokių salės atsiradęs tankas būtų suveikęs geriau. Nieko nelaukęs nubėgau prie išėjimo ir bėgte palikau restoraną, o po to lengvai, lyg pats būčiau braižęs planus šitam painiam viešbučiui, išlėkiau į lauką. Lygiai taip pat protą persmelkė žinojimas, kad gelsvaakis genijus manęs laukia visai ne prie akmenų, o džiunglėse. Dangų trumpam nušvietė kibirkščių spiečius - jis čia pat, džiunglių centre. Bėgau taip, kaip dar niekada nebuvau bėgęs: lengvai skyniausi kelią per krūmus ir čeižiančias šakas, kibirkštys vis nušviesdavo tiesiausią kelią. Aš pagaliau žinojau, ką jam pasakysiu - paprašysiu jo neįmanomo, bent jau pabandysiu... Sunkiai alsuodamas nugriuvau nedidelėje proskynoje, apšviestoje vidine ateivio šviesa... Niekaip nesugebėjau įžiūrėti aiškaus jo pavidalo - spalvinga šviesa pavertė jį abstrakčia regimybe... Šviesa dingo ir vietoje jos tamsoje į mane žvelgė gelsvos spindinčios akys... Įtempęs akis įžiūrėjau neryškius apsiausto kontūrus. Nežinia, kodėl tikėjausi, kad jo balsas bus šaltas ir atstumiantis. Bet jo balse išgirdau užuojautą ir susirūpinimą:

- Aš žinau, tu nori paprašyti laimės visiems. Džeimsas norėjo to paties, skirtumas tik tas, kad tu dar nežinai, kaip ta laimė atrodys. Tavęs dar neužvaldė idėja, pateisinanti viską. Todėl tave ir pasirinkau. Aš jau padariau užtektinai klaidų spręsdamas už visus dar namie. Atėmiau iš savo gentainių laisvę spręsti, bet suteikiau galimybę gyventi.
- O Džeimsas O\'Sullivanas pasinaudojo ta pačia idėja, sukaustydamas mus tobulais patarėjais.
- Džeimsas pasirinko švelnesnį sprendimą, ne veltui SR yra žodžių Soul Research sutrumpinimas. Aš pasirinkau smegenų modifikaciją - mano gentainiai gyvena pagal jiems įdiegtą moralinį kodeksą.
- Jie laimingi idiotai ar ne? Va tau ir laimė, o ir SR - tokia pat vergystė.
- Džeimsas mane įtikino palikti galimybę tobulėti. Geriausi žmonijos Egzemplioriai galėjo įvaldyti visas nano technologijos galimybes ir tapti nemirtingais ir stipriais - lygiais man. Niūri praktika parodė, kad įgavęs trupinį galios, puls vykdyti kvailiausias fantazijas ir smulkias vendetas. Tomas Martinaitis,Grigorijus Gelūnas - tik paskutiniai liūdni pavydžiai. Netgi tie keli pozityvūs pavydžiai - kaip Mačiūnas ir keletas kitų - juos prilaiko tik mirties baimė...
- O Džeimsas juk norėjo duoti šią dovaną visiems? Aš nesuprantu, ko tu nori iš manęs? Žmonės silpni ir klystantys, aš nežinau, kaip tai pakeisti...
- Gali rinktis: nieko nekeisti ir tuščiai tikėtis, kad žmonės praregės arba išjungti SR visiems laikams ir tikėtis geriausio...