Palei auksinės
aušros
glostomą slėnį,
vaitojančios
ūkanos
aptiko Tavo žingsnius —
nesuspėjau
paslėpti,
galbūt net nenubudau iš miego,
kuriame vis
dar
klūpodamas ant
audringos jūros kranto,
iš svetimų sapnų piešiu Tau tylą —
joje lemta pažinti
vėliau ir pamesti
sėlinantį ilgesį,
jis pasibels į vienintelę,
saulėtekyje besisklaidančią
ūkaną —
tą akimirką negailestingai skaudės kiekvieną besiklonuojančią
kūno ląstelę,
kai nebus skaudu regėtį ją
garuojant,
kai galėsiu prisipažint —
neįstengiau ilgesiu užgošti žingsnių —
šviesa gėdingai užtemdė akis.

Bėk bėk bėk,
(Bėk) (Bėk) (Bėk)
kai nyks,
bėk, kai vaitos,
bėk, kai maldaus
nepalikti ilgesio,
bėk, azote
kunkuliuojant
ūkanoms,
bėk į saulėtekį,
be žingsių,
be prisilietimo,
su kupinu jėgos
pliūpsniu
aš paliktoje tyloje
atgimsiu taip beprotiškai
trokštamu
skardžiu juoku.