Šiandien ėjau į parduotuvę. Ėjau pro mašinų aikštelę. Akys užkliuvo už žiguliuko. Jis buvo ryškiai žydras. Kaip ir kažkada, taip ir dabar manyje kažkas suvirpėjo. Akimirkai pasimečiau, pajutau, jog drebu. Stipriai užsimerkiau ir giliai įkvėpiau šviežio oro. Į galvą nenorom plūdo dešimties metų senumo vaizdai...
Jakobas buvo puikus draugas. Paprastas ir mielas. Jo išvaizda man nė kiek nerūpėjo. Atsimenu, kaip stumdavau jo didelį vežimėlį per visą miestą, ligi pat parko. Mes labai daug kalbėdavom. Apie viską. Buvom sielos draugai. Nuo jo sklisdavo kažkokia šiluma, draugiškumas ir artumas...
Bėgo mūsų draugystės mėnesiai, medžiai keitė ir metė lapus, atsibeldė šalta žiema.
Kalėdoms artėjant, nusprendėm išsikepti šventinių sausainių. Aš užkaičiau arbatos, o Jakobas pasišovė nupirkti cukraus. Maisto prekių kioskas buvo kitapus gatvės. Padėjau draugui apsirengti. Jis dar tarstelėjo, kad greitai grįš.
Pripyliau verdančio vandens į mėtų pilną puodelį ir priėjau prie lango. Jį buvo nusėjusios didelės snaigės. Mano megztas ir dovanotas šalikas ant Jakobo kaklo plevėsavo šaltam vėjy kaip kokia vėliava. Gurkštelėjau arbatos ir įsižiūrėjau kažkur į gatvės žibintus. Po poros minučių iš kiosko išvažiavo Jakobas. Ant kelių buvo pasidėjęs pakelį cukraus. Nejučiom nusišypsojau. Prie perėjos mašinų nebuvo matyti. Ir atrodo, aš vos sekundei nudelbiau akis į arbatą, tada vėl pažvelgiau į gatvę... Iš už kampo dideliu greičiu lėkė žiguliukas. Nors temo, aiškiai buvo matyti jo žydrumas.
Kažkas manyje suvirpėjo, dar sekundė, ir puodelis išslydo iš rankų, arbata apiplikė man rankas, bet aš nieko nejutau – baimė širdyje buvo daug didesnė. Be striukės ir batų puoliau į gatvę...
Jakobo vežimėlis gulėjo ant šaligatvio, o pats Jakobas – ant tuščios ir purvinos gatvės. Atsiklaupiau prie draugo. Jis buvo persikreipęs, o iš galvos plūdo kraujas... Aš pradėjau drebėti, tiesiog kratytis, prakaituoti, nors buvo -17 С. Bejėgiškai kažką vapėjau, ir vienintelis dalykas, kurį įmačiau per ašaras, tai cukraus smiltelės, žėrinčios blausioje gatvės šviesoje.
Simuk
2012-07-04 10:43:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-07-28 12:27:11
Gražus, nors ir skausmingas etiudas.
Kai kurios vietos kontekste atrodo "per sausos", kapotos. Pavyzdžiui:
"Šiandien ėjau į parduotuvę. Ėjau pro mašinų aikštelę. "
"Mes labai daug kalbėdavom. Apie viską. Buvom sielos draugai."
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-07-05 10:19:51
Trumpi konstatuojamieji sakiniai teksto pradžioje kiek „kapoja“ tekstą.
atsibeldė šalta žiema > toks apsakymas turbūt gali būti vaizdus, bet čia jis netinka; nuskamba truputį griozdiškai, juolab, kad prieš tai ėjusi dalis buvo romantiška.
baimė širdyje buvo daug didesnė > nebūtina dalis, sklaido įtampą:)
Manau reiktų peržiūrėti tam tikras teksto vietas, detales; kai kur pasirodė, jog trūksta vaizdumo. Bet apskritai pasirodė neblogas darbelis:)