Slapstausi toj vietoj, kur laikrodis tyli,
Matuoja dienas kur dosnios saulės mostai,
Savaip čia suvokiu ir aukštį, ir gylį,
Savaip realybę skanauju ir uostau.

Čia nuolat gyvybės judėjimas vyksta
Ir primena man, kad esu dar nemirus,
Lietus čia tereiškia palaimą ir krikštą -
Jis audžia velėną tiek moliui, tiek žvyrui.

Pažįsta čia žvilgsnis visus horizontus,
Jausmai čia pulsuoja kartu su sezonais
Ir netrupa laikas nuo laikrodžio gongo,
Nors visumą laiko voratinklis plonas.

Lyg vaškas įgaunu pavidalą naują
Vos sielos jutimai karštai suliepsnoja,
Nes laikrodžio muštrui piktam nevergauju -
Čia laisva valia žygiuos atmušu kojas.

Tą laisvę kažkas gal ir laime vadina,
Bet aš apie tai jau svarstyti užmiršus.
Išlieju keptuvėje apskritą blyną,
Šeimyna dalins jį karališkai - pirštais.

Kiekvienas bus savąjį korį prinešęs
Saviems pamaitint skirto meilės nektaro.
Esu čia su lūpose skambančiu \"Ačiū!\" -
Grandinėj, kur nėr nei pradžios, anei galo.

Pravėrusi glėbį vis gaunu pajusti,
Kaip kraujas dainuoja tiek seno, tiek jauno
Ir viską padarius galiu atsidusti,
Nes laikrodžiai ryšių šventų nenupjauna.

Esu kupina. Pasiruošus dalintis
Dainom ir giesmėm teaprėpiama visuma,
kartu su skraiduoliais bekylančios mintys
Dienas iš būties tartum trupinius išneša.