Akla naktis gėlių akis užmerkė,
Suslapstė žiedus po sava skara,
Galbūt tik negirdžiu, o jie ten verkia
Užlieti nebūties juoda spalva.

Kiek daug mokėti reikia už ramybę,
Už bilietą kelionei į sapnus,
Už viltį, kad žiedų tamsioji nenuskynė,
Kad rytmečio minutėj jie prabus.

Dar nenueisiu, durų neužversiu,
Dar nakvišėlė kalbina žvilgsniu,
Lelijos ilgesį kaip saldų vyną gersiu
Su vystančios erškėtrožės kvapu.

Greičiau jau mėnuo pro šakas pažvelgtų,
Melsvi šešėliai būtų mielesni,
Ar žvaigždutes dosnus dangus pabertų
Ant miegančių gėlių nakties lopšy.