Prisimenu kaip šiandien, tai buvo gegužės 1-oji. Tą dieną mano mylintys tėveliai savo lepūnėlei anūkėlei, t.y mano dukrai 14-ojo gimtadienio proga padovanojo šuniuką. Tokį išsižergusį, apsiseilėjusį, drebantį ir po akimirkos padariusį balutę ant mano naujojo kilimo. Jau keli mėnesiai mano gražuolytė nudelbusi akis vis tyliai ir nedrąsiai prasitardavo: „Nenoriu jokios dovanos, noriu tik mažuliuko šuniuko.“ Ir ką jūs manote? Aišku, gerieji seneliai padarys viską, kad jų anūkėlė būtų laiminga. Vaikiškas juokas, pasak mano tėčio, gražiausias dalykas pasaulyje. „Pristatau jums naują Europos pilietį“ — išdidžiai pūtėsi tėtis. Sumirksėjau nieko nesuprasdama. „Tamsuole tu, taigi Lietuva gegužės 1-ąją buvo priimta į Europos Sąjungą. Todėl ir europietis, todėl ir vardą išrinkome — Euras“. Kad taip tų eurų popieriniu pavidalu pagalvojau, bet neišdrįsau garsiai pasakyti žiūrėdama į apsiašarojusį iš džiaugsmo dukters veidą.
Turiu prisipažinti, kad manieji tėveliukai moka išrinkti dovanas. Belaukiant Naujųjų 2008 metų atitempė didžiausią narvą, kuriame lyg išprotėjusios lakstė dvi nuplikusios žiurkės. Tiesa, tą kartą jie elgėsi korektiškai, jeigu taip galima pavadinti. Dar prieš kelias valandas mano vyras buvo griežtai įspėtas įlašinti į manąją mėtų arbatą geroką porciją valerijono, o pasigirdus įkyriam durų skambučiui maniškis paskubomis dar validolio tabletę įbruko. Žinote, akimirksniu virtau suakmenėjusia statula (deja, bet ne gražuole Milo Venera), tėveliai tik mirkčioja nutaisę nekaltus veidus, o maniškis mojuoja man prieš nosį kažkokiu nelabai gardžiai kvepiančiu rankšluosčiu. Supratę, kad ši nesvarumo būsena taip greitai ir lengvai nesibaigs, visi trys palinko prie baro lentynų ieškodami konjakiuko. Atgavusi amą, pamačiau savo penkiametį sūnelį, lyg laukinį indėną šokantį džiaugsmo ir padėkos šokį aplink ilgai lauktą laimikį. Mama meiliai glostydama mano susisukusią galvelę švelniausiu balsu čiulbėjo: „Juk Žiurkės metai, kaip kitaip laimė į namus ateis. Pažiūrėk, kaip vaikutis džiaugiasi. O jos draugiški, švarūs padarėliai, jokios smarvės, jokio purvo.“ —  „Mama, man dvejinasi? Jie du? Tie padarai du?“ — aimana iš vos pravertų lūpų. „Žinai, vaikeli, žiurkė vienas protingiausių pasaulio gyvūnų, o prieraišumas žmogui yra užkoduotas net jų genuose. Taigi, čia du berniukai, klausiau parduotuvėje, sakė, kad vienam bus liūdna, tai ir paėmėm abu. Ir pašarų, ir kraiko nupirkom. Tik vardus beliko sugalvoti,“ – antrino šventiškai nusiteikęs tėtis. Neprisimenu, nei kaip pjaustėme tortą, nei kaip kėlėme taures už Naujuosius, nei kaip išsiskirstė svečiai. Tik prisiminiau tai, kad mano namuose apsigyveno dvi Lohneso pabaisos.
Po kelių mėnesių nebylaus boikoto vyrui (kojos nekėliau ir į sūnaus kambarį), girdžiu maniškis vaikams aiškina, kad vienai zoologijos sodo gyventojai skubiai reikėtų griežtos dietos — tokia nutukusi, tingi pasidarė. Prigrasino, kad jokių riešutų, sausainiukų ar gruzdintų bulvyčių. Dar ir dabar ima drebėti rankos ir kojos, kai kitą dieną tyliai įsmukau į sūnaus kambarį pažiūrėti į nutukėlę. O jergutėliau, geriau būčiau ten nėjusi. Vienas išstypęs padaras (nutukėlio kažkodėl nesimatė) įtemptai darbavosi dantimis įtraukęs į narvą naujutėlaičio sūnaus megztino rankovę. Kaip vėliau paaiškėjo, mano protingasis vyrelis kažkur perskaitė, kad narveliuose būtina gera ventiliacija, todėl negalima narvelio statyti į pakampę. Apimtas gerumo priepuolio šis ir užkėlė ant komodos, kur mėtėsi vaikelyčio rūbai. Išgirdę riksmą sulėkė kaimynai ne tik iš dešinės, bet ir iš apačios (o dar keikiam kaimynus, kaltindami juos abejingumu). „Supranti, mamyte, kad jų vaikučiams nebūtų šalta, jie ir padarė  lizdelį, kaip paukščiukai daro“ — švelniai glaustėsi sūnelis. „Taigi, sakėte, kad berniukai“ — mirtinas žvilgsnis į vyrą. „Žinai, šiuolaikinė moderni šeima...“ — argumentas liko nepabaigtas, nes išsigando skriejančios šlepetės. Dabar žiūriu į tas tamsiai rudas akis, atlėpusias ausis ir priplotą snukį ir galvoju — neišdegs. Šį kartą būsiu gudresnė. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.