tavo akių dugne už devynių vartų
aš gyvenu,
smaragdo mėlio bangomis aš ten —
lakioju,
lyg permatoma dvasia
begalinėje visatoje ištirpusi —
šypsausi…
o kai vėl ant žemės koją pastatau išlipdama iš lovos,
kai mano akys — atsimerkę, o tavęs nėra šalia,
kai tuštumoj — garuojanti kava ir vienas trumpas „dzin“ šaukštelio —
aš liūdžiu,
lyg niekad jau neteks išvysti
tavo veido,
kai laikas tirpdo minutes —
šiandieną, vakar...