Ištirpsta sniegas, ir viduje taip šilta,
Lėtai žengiu sutrešusiom lentom per savo tiltą,
Tik tiesiai, vis drąsiau — ne pirštų galiukais,
Ką padarysi, tenka eit ir basai, bet verkti patyliukais.
Kad nesuklupčiau, stengiuosi atgal neatsigrįžti,
Ir mokytis iš svetimų klaidų, kentėti pasiryžti.
Išgyvenu apgaulę po apgaulės,
O vis kartoju: „Koks vis dėlto nepaprastas esi, pasauli!“
Ištirpsta sniegas, ir viduje taip šilta,
Aš čia, gyvenimas dar tiesia mano tiltą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-06-26 20:55:59
vengiu gyvenime sutrešusių tiltų, bet užlipu :)