trys tūkstančiai nuskendimų

Santrauka:
Po ilgos pertraukos šis tas naujo. Drąsiai eksperimentuoju.
Subadytas gebenės prisilietimų,
aš — tavo kūnas,
vagiantis
pievų gaivą,
aš — tavo vanduo,
varvantis
auksiniais saulėlydžio skliautais,
nešantis lietų
į ūkanotą saulėgrąžų lauką,
aš — tavo vanduo,
perskrodęs sekundės trapumą,
išniręs iš atokvėpio,
aš — tas pats pavargęs tavo mylimas
kūnas.

Tavo kruopštūs apskaičiavimai netikslūs:
trečiąjį kartą paskendau gebenės žvilgsny, nespėjęs šlapiais delnais
nuskinti ryškiausio žiedo,
aš penktąjį kartą paskęsti pasirinkau tavo kūną,
kai vandenys
buvo skaidrūs,
dešimtąjį kartą
jame prapliupo mėlyni dangūs,
mane galėjai rasti
ten, prie Amazonės
žiočių...

Įžvelgti tiksliąsias koordinates
tau prireiks
mano paskutinio
gebenėse užmigusio trys
tūkstantojo
atokvėpio, —
įsiklausyk

Nepaleisk lietaus,
tik neleisk jam lyti!
Užtildyk!
Priversk nešniokšti,
išdžiovink
kiekvieną tyrų
lašą.

Jei tau pavyks,
aš dar kartą
paskęsiu tavo kūne,
paskutinį kartą, prabilęs raudonuose vakaruose
aš lėtai
labai lėtai
nugrimsiu į tave;
tik leisk nuskęsti,
neatsisveikink,
varvančiais žingsniais iškilmingai
mane pasitik...

...tai lyg trečią tūkstantąjį kartą garbingai paskęsti tavo mirtyje,
aš — tavo kūnas,
tavo vanduo,
atgijęs ir ramus,
aš galiu laukti
tavęs gebenės
...šaknyse...

- - - atslinks
pirmasis skenduolis
jose
i š g r y n i n t i
savąją ramybę - - -
Himmel

2012-06-24 00:47:12

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-05-03 14:11:32

Man pabaiga sukėlė monotoniją, gal reikėjo labiau koncentruoti mintį, būtų lengviau pagauti. Tai tiek.

Anonimas

Sukurta: 2012-06-24 06:58:44

Puikus eilėraštis ir pabaiga stipri)