Išverks naktis visas rasas kaip skausmą,
Kad ji biržely nuskriausta, šviesiausia,
Nors turi atsiliept į gamtos šauksmą –
Sukraut paparčiui žiedą slaptingiausią.

Išverks naktis visas rasas kaip skundą,
Kad taip trumpai stebuklais skirta džiaugtis,
Sumerks akis – diena ir vėl atbunda,
Naktužę verčia nuo žemelės trauktis.

Šešėliai blaškos girios tankumyne,
Kabinasi už eglių šimtamečių,
Nespėję grįžt į naktį, pasiklydę,
Vaiduoklių marškom dangstosi ir slepias.

Ir lieka rasos gaivios, ilgesingos,
Ir bėga pievom deimantų karoliais,
Žolelėms taria – būkite laimingos,
Tegul rasotus žiedus skina žmonės.

Rasa, raselė, rasužėlės, rasos –
Maži stebuklai Joninių karūnoj,
Tai ne vanduo per ąžuolėlį laša,
Tai ašara, kuri tik kartą metuos būna.