Kas išpaišė į drožles pieštuką,
Tas pastūmė suklupt prie nakties.
Paprašiau tik kaip šunį paleisti
Išbėgioti laukus basomis.

Rankos spaudė ir virves pririšo,
Baimės rėžiais klaidino praeivį,
Po dienos jau kalbų nebeliko,
Ir pieštukas – nei piešė, nei raižė.

Skruzdėlynas į kardą pavirto,
Apsigint negali – tik pažaisti,
Kol dar vieversiui liko gyventi,
Tol ir aš savo kelią dar eisiu.