Noriu būti naivi, noriu debesis baltus ganyti,
Eiti taip, kad rasa neriedėtų nuo tako žolės,
Kad užsnūsčiau ramiai lapų skiautėms nuo medžių nukritus
Ir nubusčiau tada, kai sula gamtoje sujudės.

Noriu būti gera — kad perštėtų nuo glostymo delnus,
Kad prikeltų jausmai, kai tarnystei pristigsiu jėgų,
Kad neslėgtų būties turtas, kokio nebūsiu užpelnius,
Ir kad būtų žmogus, kam svarbu, nors ir blausiai it žvakė — degu!

Noriu būti taiki, prijaukinti sujudusius priešus,
Šimtą metų turėt vieną kartą įgytus draugus,
Sulipdyt be žymės, jei netyčia ką būsiu įplėšus,
Ir neširsti dėl to, kad man kąsnis nekliuvo riebus.

Noriu būti derli, noriu džiaugtis vaikais ir vaikaičiais,
Suvaikėjusi žaist su mažais negudrius žaidimus —
Sukaupta patirtis netrukdytų iš nuostabos aikčiot,
Ir suprastų visi, koks gyvenimas mylint gražus!