Iš kur tas troškulys gėlių spalvoms?
Jų noris daug, pačių švelniausių.
Taip atiduotum žemę joms
Su kalvomis, ir dar aukščiausiom.

Tai būt gražu, tai būt ramu
Ne tik tada, kai saulė teka,
Alsuotum saldžiu dvelkimu
Ir gal suprastum net jų šneką...

Ir vien tik paukščiai danguje
Ramybės pasaką trukdytų,
Savo balsais pakeltų ją,
Kad žmonės dirbdami klausytųs.

Žinau, taip niekados nebus —
Išplauks usnynai, varnalėšos,
Užims pražydusius laukus
Gaujom užklydę žvėrys plėšrūs.

O paskui juos gal iš kraštų
Vėl batai kaustyti bildės,
Vėl dūmai rūks ir kils stulpu,
O gėlės, gėlės — nežydės.

Kol kas ramu, gražiai pražydo
Ramunės, vešlūs dobilai,
Kamanės jų lankyt išskrido,
Pasisvečiuos, ir bus gerai.

Eini per žemę ir svajoji —
Kad taip užsėjus gėlėmis,
Sukurtum naują, tikrą rojų,
Bet ką daryt su žmonėmis?