Taip nekaltai tarp pirštų žalias
Prasrūva vasaros vanduo.                                        
Įsibėgėdamas birželis
Toks laisvas. Taip toli ruduo!

Paskendę rūpesčiai... Lelijos
Stiebelį lankstė vandenai,                                    
Lyg laisvos dienos liaũnas vijos,  
Gaisai jį dažė – raudonaĩ.                                  

Nei nerimai skruzdės, nei žinios,
Kur tiek tauškėjo meleta...
Vien tau kuždėjo apkabinęs
Lietus ties pieva nesėta.

Ar supo ūkanos, ar sruogos,
Jausmus apraizgiusios... Nūnai              
Jas spinduliai ar rankos nuogos –
Žuvėdros perkerpa sparnai.

Virpėdama glaudies jazmino,
Nulyto rausvo debesies.
Rasa šešėliuos žiedo gryno
Šviesiausią naktį pailsės.

Ir alps, garuos ant pievų rytas,
Alsa palietęs krūtines.
Kaitra nelaukus jo dažytas
Miglas nuo kūno nusimes.

Diena aštraus ir karšto vėjo,
Tai vėl vėsi kaip lelija.
Jų srovės vasaras suliejo.
Jau atmintis? Ar dar svaja?
                                                                    
Už metų tolių giedrink gelmę.                
Rankas ištiesk, ir pro pirštus
Žiedai parplauks – užlieja, alma                
Raibųjų žiežirbų lietus.                              

Lyg laimė saulė žiburiuoja        
Bangoj pro ūkanas, slyste                                
Nuslys krantu, – o laikas stoja                
Žaliam birželio zenite.