Ąžuolyne, šventam nuo seno,
Jauna vaidilutė ramiai gyveno,
Nes ten, kur šventa ugnis liepsnoja,
Įžengti negali prašalaičio koja.

Tą naktį ji prižiūrėjo šventą ugnį,
Jos veidas jautė raminančią vėsą.
Ją sudomino sudundėję būgnai,
Ji nepamatė, jog liepsna blėsta.

Ant kalvų greitai laužai suliepsnojo,
Naktis atnešė didelio gaisro pašvaistę.
Ji pamanė: „Tai apylinkę priešai šluoja“.
Ragus pūsdami jie traukė per raistą.

Jie aplenkė šventą ąžuolyną,
Su griausmu tolyn nujojo.
Siaubas apėmė didįjį žynį,
Nes šventoji ugnis neliepsnojo.

Greitai buvo surasta viso to kaltininkė,
Kuri stebėjo, kaip pašvaistė dangų semia.
Buvo rūstūs laikai ir žmonės nuolaidžiaut nelinkę —
Už bausmę vaidilutę gyvą užkasė į žemę.