Raudonų kulniukų kaukšėjimas privertė jį pakelti galvą. Žmogus panašėjo į valkatą arba keleivį, bent jau taip jį apibūdintų kiekvienas, trumpam metęs žvilgsnį jo pusėn. Jo akys sužibo ir kuriam laikui sustingo viename taške. Jis paniro į savų prisiminimų gijas, trūkinėjančias ir nerišlias.
Kažkada jis buvo taksistas - pats geriausias kvartale. Visi, jį pažinoję, norėjo tik jo paslaugų. Jis didžiavosi savo darbu, o kiekvienas žmogus jam buvo brangus ir laukiamas, nuvežamas ten kur reikia kiek galima greičiau. Jis gerai prižiūrėdavo savo automobilį, nuplaudavo jį kiekvieną dieną, prieš važiuodamas į darbą, ir didžiavosi, kai geltonasis taksi puikuodavosi apšviestas saulės, laukdamas naujo keleivio...
Mergina sustojo ant šaligatvio, netoli sėdinčio vyriškio. Balta suknutė, raudoni bateliai, mėlyna juosta plaukuose, juoduose lyg varno plunksnos. Ji tarsi kažko lūkuriavo ir nežymiai dairėsi, grakščiai sukiodama galvą. Rankose spaudė lengvą, švelnios odos rankinę, tamsią kaip ir jos plaukai. Lengvi, bet dažni pirštų spustelėjimai, išdavė jos nerimą. Staiga ji nustojo dairytis, trumpam susimąstė ir kitą akimirką pasisuko į valkatą, pasyviai sėdintį ant šaligatvio, pečius atrėmusį į tamsiai rudų plytų namo sieną. Jis žiūrėjo į merginą, neatitraukdamas akių, nuo tos akimirkos kai šgirdo jos žingsnelius ir jam pasirodė, kad ji įdėmiai jį stebi. Jis net gi būtų susilažinęs, kad juodaplaukė jam nusišypsojo. Ir ji iš tiesų šypsojosi, įdėmiai nužvelgdama virš jo galvos kabantį namo numerį, po to pasisukdama ir pereidama siaurą gatvelę, kur kitoje pusėje stovėjo telefono būdelė. Apimtas prisiminimų, jis vėl pasinėrė į jų gelmę, gerai nesuvokdamas ir neskirdamas esamos realybės ir praeities ribų. Jis matė, kaip mergina, mūvinti raudonais bateliais, mostelėjo jam melsva skarele ir greitai perbėgo gatvę, nespėjus jam kaip reikalas sustabdyti geltono taksi, kurį jis vairavo. Jis neseniai išlaipino išsipusčiusią šeimynėlę ir jau buvo apsisprendęs baigti darbą. Mergina palinko prie automobilio lango, šis buvo praviras. Švelniu aksominiu balsu ji paklausė ar nenuvežtų jos į geležinkelio stotį. Jos žalsvos akys kiaurai grežė vairuotoją, jis pasijuto kažkiek nesmagiai, pamiršo apie savo ketinimus greitai pasigaminti vakarienę, krenkštelėjo į kumštį ir mestelėjęs linksmą sąmojį, kuris jam strigo gerklėje, pakvietė į vidų.
Iš prisiminimų ar fantazijų, to niekada nesužinosime, o gal iš realybės persipynusios su praeities šešėliais, jį pažadino greitimai sucypę automobilio stabdžiai... Žmogus plačiai praplėtė akis ir įsisiurbė aštriu žvilgsniu į geltoną automobilio kėbulą, nuplautą rūpestingos rankos ir smagiai žibantį saulėje. Visai šalia sukaukšėjo bateliai. Vyras nuleido akis, tačiau matė praplaukiančius raudonus kulniukus. Pasigirdo veriamų durelių garsas, po to – garsus trinktelėjimas, privertęs sėdintį ant šaligatvio šiek tiek krūptelėti. Tolstantis variklio gausmas, buvo paskutinis garsas kurį jis girdėjo. Netrukus jo žvilgsnis apsiblausė, melsvai pilkos akys susidrumstė, įgaudamos pilkšvo rūko atspalvį, tačiau kartu ir šviesaus, geriau įsižiūrėjus, net šiek tiek spindinčio. Nevalyvai kilstelėjęs kairią ranką, mažuoju pirštu jis nubraukė užsitrigusį prie akies vandens purslą, o gal užsilikusią, stingstančią ir blizgančią saulėje ašarą. Kiek galėdamas stipriau pečiais atsirėmė į seno, raudonų plytų namo, panašesnio į tvirtovę, sieną ir ant akių rūpestingai užsismaukė nušiurusią, nors kažkada prašmatnią, skrybėlę.
Po akimirkos, kitos jis vėl sėdėjo savo geltonajame taksi, smagiai sukiojo vairą, žinodamas, kad važiuoja ne trumpiausiu keliu, ir klausėsi tamsiaplaukės merginos melodingo tauškėjimo.