13

 Vyriškis sutrūnijusiu kostiumu vis dar į mane spoksojo, nors išgąstį jo akyse pakeitė susirūpinimas:
— Baltoji, patikrink, kaip ten Martinaitis. Šiandien gera diena — prisikėlimams. O tu, Valaiti, neuždavinėk tuščių klausimų. Gali manyti, jog mes SR klientų aptarnavimo skyrius, tavo SR nebeveikė, tad sutvarkėm šią problemą išjungdami Martinaitį.
  Sunkiai atsistojau, kojas smaigstė šimtai mažų adatėlių — malonus jausmas po prakeikto paralyžiaus. Drebančiomis rankomis sugraibiau cigaretę ir su palengvėjimu išpūčiau dūmų kamuolį:
— Aš vos neužverčiau kojų kovodamas su tuo pamišėliu. Manau, nusipelniau žinoti, kas čia vyksta.
  Vyriškis tik prunkštelėjo ir užsimetė lavonmaišį ant pečių. Baltoji pamindžiukavo ir atsiduso:
— Valaiti, tu tik maišeisi, o ne kovojai. Kas čia vyksta? Tavo dukra mėgdavo žaisti šachmatais su Martinaičiu ir jis kažką tikrai ne taip interpretavo. Savo galios ir pamišimo viršūnėje jis nusprendė paversti ją savo karaliene.  Aš nuspėjau tokią įvykių eigą ir laukiau jo su pirštu ant gaiduko.
Kaip Martinaitis įgavo tokių sugebėjimų? Ir vėlgi, kas jūs tokie?
— Ach, Valaiti, negi nesupranti? Viskas prasideda ir baigiasi SR. Tai, ką šiandien matei, tik menka dalis tikrojo šios technologijos potencialo. Kas mes tokie? Aš net neįsivaizduoju... Blankiai pamenu, kad vieną akimirką klausiausi muzikos namie, o kitą - jau sėdėjau kažkokiame rūsyje ir gavau instrukcijas pašalinti Martinaitį. Nežinau, nei kur tie namai, nei kas aš laisvu nuo šito darbo metu. Vis dar manai, kad tavo gyvenimas sunkus?
  Kostiumuotasis tik papurtė galvą ir Baltoji vienu mostu nustūmusi sofą išlėkė be tolimesnių komentarų. Vyriškis suburbėjo:
— Matai, atsakymai laimės neatneša — tik dar daugiau klausimų. Užmiršk šitą vakarą ir geriau švęsk, kad tu vis dar gyvas — Baltosios ginklai iki šio vakaro visada buvo mirtinai veiksmingi.
  Vyriškis užtrenkė duris palikdamas mane su krūva klausimų ir nemalonų grasinimų prieskonį. Na ir kodėl Vainė stumdė šachmatų figūras būtent su Martinaičiu? Iš kur imasi šitos giminės piktas likimas? Vainės balsas nuskambėjo kimiai:
— Tėve, tau viskas gerai? Man galva skyla lyg būtų nukirsta ir vėl prisiūta.
— Man viskas gerai. Negi nematei, kad Martinaitis pavojingas? Juk kaip empatė pirma turėjai pastebėti, kad jis nuvažiavo nuo visų bėgių.
— Jis toks nebuvo, atrodė visai mielas... Jo laukia smegenų modifikacija, ar ne?
— Vaine, jo iš ateisto pusės nebelaukia niekas. Jis negyvas — specialieji agentai, ar kas jie bebūtų, iškepė jam smegenis.  Atsižvelgiant, kad jis nužudė tris žmones, aš neliesiu dėl jo ašarų.
— Manau, kad tai dabar nelabai svarbu. Bet ar nori išgirsti daugiau blogų naujienų?
— Nustebink mane, Vaine!
— Prieš prasidedant šitam chaosui gavau Karinos žinutę — ji nori mus aplankyti ir patikrinti, kaip mums sekasi.
  Oi, gerosios staigmenos, kada jūs pasibaigsit? Tik šitos raganos man betrūko. Klausytis jos įžeidinėjimų — geriausias sportas ir garantuotos traumos:
— Vaine, man reikia atvėsinti galvą prieš tokios viešnios apsilankymą. Einu pasivaikščiosiu, pabėgiosiu ratais — tiesiog nebegaliu...
— Ar niekada negalvojai, kas būtų, jeigu būtum išėjęs iš grupės kartu su Karina?
— Vaine, patikėk gyventi praeityje ir knaisiotis po visus „jeigu“ beprasmis užsiėmimas, vedantis į dar didesnę kančią.
  Skubiai apsirengiau ir išlėkiau, kur akys mato. Net neišėjus į kiemą prieš akis sumirguliavo ausinių ženklas. Keikdamasis užsimečiau ausines ir surikau:
— Na, gal paaiškinsi, kam reikėjo Vainę statyti į tokį pavojų?
— Aš suprantu, kad jūs patyrėt žodžiais nenusakomą stresą. Bet, argi žinojimas, kad Martinaitis ateis pasiimti Vainės, būtų ką nors pakeitęs? Viskas priklausė nuo mūsų agentų — ir jie puikiai atliko savo darbą.
— Taip, šaunieji agentai, sergantys amnezija — tokiais gali pasitikėti...
— Jie neserga amnezija — tiesiog turi dvi skirtingas asmenybes: vieną darbui, kitą — laisvalaikiui.
— Grįžkim prie įdomesnio klausimo.  Kokiu būdu Martinaitis tapo monstru ore pradanginančiu kulkas?
— Baltoji nemelavo — jis atskleidė tikrąjį SR potencialą. Neklauskite, kaip tai padaryti: man tai lygiai nežinoma kaip ir jums
— Kaip tu gali nežinoti nuosavų funkcijų? Jeigu tavyje slypi tokios galimybės, turėtum žinoti, kaip jas įjungti.
— Galbūt tai O\' Sullivano programuoti apribojimai? Tai lyg žmogui kontroliuoti nuosavus sapnus ar giliausios pasąmonės klodai. Ši mano dalis man tiesiog nepasiekiama.
  Tiesa ar melas? Statykime už tiesą. Jeigu SR šitos funkcijos nepasiekiamos, jas įjungti turi vartotojas. — Procesas turėtų vykti žmogaus smegenyse, juk ten susijungia nano technologija ir žmogus. Savotiška papildoma sinchronizacija? Spėliok iki pamėlynavimo.  O\' Sullivanas galėjo šitą tiesą nusinešti į kapą:
— O kaipgi O\' Sullivano prisiminimai? Ar jis užsimena apie tokias funkcijas?
— Ne, jis niekada nekalbėjo apie tokius dalykus.
— Žinai, sapnavau įdomų sapną: SR tėvas gulėjo savotiškame altoriuje tarp akmenų. Paieškok šito prisiminimo.
— Tai tik sapnas ir, žinoma, jo nėra prisiminimų archyve.
  Ne, tai nebuvo vien tik sapnas — visas prisiminimų archyvas ir sumauta tikroji biografija tėra klastotė — istorija, kurią O\' Sullivanas norėjo papasakoti pagražinta versija su išbrauktomis detalėmis. Tebūnie taip, aš ne sąmokslo teorijų specialistas, o tik empatas, baigiantis apleisti tikrąjį savo darbą:
— Aš pavargau nuo visų idiotiškų paslapčių. Rask man taksi, kuris nuvežtų iki BIC namų. Įdomu kaip jai sekasi naujame darbe?
— Na, jos dar neišmetė ir krematoriumas vis dar stovi. Rūpinatės buvusia paciente ar norite atsidurti kuo toliau nuo Karinos?
  Piktai sušnarpščiau ir prisidegiau cigaretę. Egoizmas dažnai yra dengiamas šventumo sluoksniu. Bet BIC man tikrai rūpėjo. Vis dėl to išgelbėjau jai gyvybę ir iš dalies buvau atsakingas už tolimesnį jos gyvenimą. O nuo Karinos nepabėgsiu — laikas bėgo ir grupės susitikimas vis artėjo. Karina atvyks su dešimtmečiu jaunesniu vyruku, kuriam ant kaktos užrašyta „prie meno“ ir jis pliurps apie Karinos grožį, liūdną poeziją, madingus narkotikus... Kaip tokiam nevožti į snukį? O aš atvyksiu vienas ir liksiu idioto vietoje. Tokia mano retų susitikimų su Karina dienotvarkė. Edis buvo teisus — negaliu atvykti vienas, man reikia gražios moteriškos palydos, kad Karina paspringtų gavusi karčios medicinos, kurią man dalino taip dosniai... Taksi pagaliau atvyko ir aš susirangiau jaukiai šiltame taksi salone. Vairuotojas dar niūriai pasitikslino:
— Tikrai norite ten važiuoti? Rajonas — tikrai ne linksmiems nuotykiams ir adresas man gerai žinomas. Ten gyvena mergina, mėgstanti žaisti su ugnim — tikrai nerasit ten nieko džiuginančio...
— Aš puikiai žinau, kur važiuoju ir man reikia paslaugos, o ne džiugesio. Taigi, spausk iki grindų.
  Vairuotojas dar palingavo galva ir tiksliai įvykdė mano prašymą. Dieve, palaimink jo skeptišką sielą...
  Išlipęs vis dar abejojau savo planu. Toks ir planas — prašyti paslaugos žmogaus, kuriam bus sunku atsakyti „ne“. Paprašiau SR nusiųsti BIC žinutę — neketinau ropštis barikadomis dar kartą, o ir tas užmaskuotas duris tokioje tamsybėje rasti nelengva. Velnias, o jeigu ji nepasirodys... Staiga gatvę nušvietė žalsva neoninė šviesa. BIC maudėsi jos spinduliuose laikydama šviečiančią lazdelę — tokias mėgsta „Accid Rave“ šokėjai. Sumirksėjęs pastebėjau, kad BIC vilki tik juodą pižamą išmargintą anarchijos simboliais. Nedrąsiai sukosėjau:
— Labas, norėjau patikrinti, kaip tau sekasi.
— Tą galėjai padaryti ir dienos metu, daktarėli. Aš jau sapnavau, kai gavau tavo žinutę. Kas gi tave čia atvijo?
— Man reikia gana didelės paslaugos. Matai, greitu metu įvyks grupės „Blast“ narių susitikimas ir man reikia palydos - negaliu atvykti ten vienas. Žinau, kad nemažai prašau. Bet ar galėtum apsimesti mano mergina to susitikimo metu?
— Tokį prašymą išgirsi ne kasdieną. Daktarėli, man kartais atrodo, kad tau atsisuko varžtai. Nejaugi negali paprašyti kokios pažįstamos moters? Tu net nežinai mano vardo.
— Taip, nežinau, bet, atmetant šitą faktą, pažįstu tave geriau nei dauguma. Prašau, BIC, dėl visko, kas šventa, padėk man.
— Mano vardas Eva — nekenčiu to kvailo kodo. Ką gi, mums reiks kaip reikiant nušlifuoti smulkmenas, kad šituo absurdo teatru kas nors patikėtų. Bet atmink lieki, man skolingas ir aš to nepamiršiu...
— Ačiū, Eva, tu, net nežinai, ką man tai reiškia.
— Gerai, daktarėli, gana seilėtis. Užkaisiu kavos ir pradėsim repeticijas — turiu blogą nuojautą, kad premjera bus sunki...
  Aš tik linktelėjau ir nusekiau paskui žalsvai juodą rajono žaltvykslę, kuri tapo mano išsigelbėjimu, vieninteliu šviesos tašku pasaulyje, pilname paslapčių, chaoso ir karčių praeities nuodų...

14

  Oras apsunko nuo melsvų cigarečių dūmų ir stalą nugulė puodeliai pilni tamsių kavos tirščių, bet iš dūmų ir tirščių chaoso formavosi istoriją, kurią ir apžvelgė Eva:
— Ką gi, viskas paprasta. Vos susitikę pajutome vienas kitam žodžiais neapsakomą trauką, kurią iš pradžių suvaldėm dėl etikos normų tarp empato ir pacientės. Bet kai aš nusprendžiau užbaigti savo egzistenciją šitame blogiausiame pasaulyje, iš visų įmanomų pasaulių tu atlėkei manęs gelbėti, mano kilnusis didvyri žvilgančiais šarvais. Po tos nakties, kai tavo šaunumo dėka ne tik išsaugojau gyvybę, bet ir gavau darbą, pamilau tave visa širdimi, siela ir smegenimis. Šiąnakt nesuvaldžiusi aistros pasikviečiau tave ir abu pasidavėme saldiems kerams. Graži istorija tiktų kokiai muilo operai, ar ne?
  Nors istorija ir atrodė banali bei persunkta ironijos, papasakojus ją tinkamai kiekvienas patikėtų. — Romanų tarp pacienčių ir empatų buvo nemažai ir nemažai kolegų būtent taip ir prarado savo licenzijas. Iš statistinės pusės, melas tvirtas kaip mūras ir dar su tiesos priemaišomis. Vienintelė bėda smulkmenos:
— Eva, kiekvienas melas sugriūva lyg kortų namelis dėl smulkmenų. Ką turėčiau žinoti, jeigu  iš tikrųjų būčiau tavo vaikinas, ir ką tu turėtum žinoti apie mane?
— Iki gegužės pirmos liko dvi dienos. O mes pasinėrėm į meilės sūkurį dabar – mes dar daug ko nežinome vienas apie kitą ir jaučiamės nuostabiai. Juk tavo draugams nesvarbu, kad mano mėgstamiausias filmas seniena „Prieš saulėlydį“ o mėgstamiausia ledų rūšis — braškiniai. Juk daug svarbiau, kokia aš aistringa nimfomanė.
— Pripažįstu, tiesos čia esama. Manai, praslysim su tokia istorija?
— Nežinau, daktarėli, mane domintų kitas klausimas. Kam tau reikia tokios kvaišos istorijos? Nori pasipuikuoti nauja mergina prieš iširusios grupės narius? Jeigu jie tavo draugai, jiems tokie dalykai neturėtų rūpėti. Įgelti buvusiai žmonai? Atleisk, bet tai beviltiškai kvaila.
  Sugraibiau naują cigaretę, bet taip jos ir nepridegęs bandžiau surasti logišką visko paaiškinimą – jo tiesiog nebuvo. Edis gyveno vienas, turėdamas daugiau pinigų nei šieno. Negalėjau atsiminti, kad jis būtų kada rimtai įsimylėjęs. Jonas gyveno pagal kodeksą ir laimę jis matavo ne pinigais ar moterimis. O apie Kariną galėjau tik spėlioti... Atsidusęs prisidegiau cigaretę:
— Pripažinsiu, šito reikalo vien sveiku protu nepaaiškinsi. Gal man tiesiog reikia pasigirti išgalvotu romanu, nes šiaip girtis nėra kuo. Jaučiuosi lyg pasiekiau tiek profesinį, tiek asmeninį dugną. Matyt, nenoriu, kad seni draugai matytų, koks aš žlugęs senis.
— Daktarėli, tu pradėjai trečią dešimtį, o šneki lyg viskuo nusivylęs pensininkas. Melas nėra tos kopėčios iš dugno. Siūlau numigti ir, jeigu ryte vis dar norėsi šito cirko, aš eisiu su tavim iki liepto galo.
  Eva man numetė seną lopytą antklodę ir aš susirangiau ant apspurusios odinės sofos. Negalėdamas sumerkti akių spoksojau į tamsą lyg tikėdamasis joje rasti visus atsakymus. Jeigu buvusi pacientė imasi vaidinti proto balso vaidmenį, galbūt laikas susimąstyti, ar neverta ieškoti naujo darbo. Po galais, Jankūnas man žadėjo puikią karjerą, Edis — smagų laiką grojant jo grupėje, Karina — meilę.  Kur visai tai dingo? Kada viskas pavirto nesibaigiančia mėšlo pelke? Aš tenorėjau ramaus darbo ir smagaus hobio. Aš, kad ir kaip skaudu tai pripažinti, tikrai mylėjau Kariną, bet turėjau ją palikti dėl kvailų principų ir grupės, kuri vistiek iširo ir dingo iš daugumos atminties. Kam gi geriau nuo mano principingumo ir ištikimybės? Edis bando sutvarstyti senas žaizdas, nes jam jau viskas tapo baigtu etapu. Ar gi svarbu, kas ką pasakė ar padarė? Jonas kaltina mane, nes aš atvedžiau į grupę Kariną. Karina manęs nekenčia ir gyvena su kaltės jausmu, kad sunaikino ypatingą ryšį. Pamąstykime Vainės duota linkme. O kas, jeigu? Jeigu būčiau palaikęs Kariną, grupė būtų iširusi ir turėtume panašią situaciją su menku skirtumu, kad būčiau laimingai vedęs ir turbūt niekada nepradėjęs knistis po O\' Sullivano biografiją.  Lyg karšta ugnis manyje sklido neapykanta sau, sumautam SR tėvui ir visiems sumautiems sraigteliams, pavertusiems mano gyvenimą į sieną važiuojančiu dinamito traukiniu. Aš nežadu čia gulėti ir tuščiai visko gailėtis, nes laikas imtis veiksmų. Tamsoje sugraibiau ausines ir sušnibždėjau:
— Pirma, atsisakau istorinio projekto. Vainė nuo šiol prižiūri Juliją ir visas su projektu susijusias smulkmenas. Antra, susiek su Jankūnu ir pranešk, kad mielai dirbčiau dėstytoju, nors ir ne pilnu etatu. Net nebandyk aiškinti, kad klystu.
— Aš nesiginčysiu, tiesiog skuboti sprendimai retai veda link gerų rezultatų.
  O kas veda prie gerų rezultatų? Jeigu visada prašauni pro šalį, skubotas sprendimas neblogesnis už bet kurį kitą. Liko sunkiausia dalis. Atsistojau ir porą kartų giliai įkvėpiau lyg ruoščiausi nerti į ežero dugną, o ne paprasčiausiai atsiprašyti. Keikdamas save ir viską surinkau Karinos numerį. Ji atsiliepė lyg būtų tik ir telaukusi šio skambučio:
— Emili, turbūt kankina nemiga. Bet tas neapaiškina, ko gi tau iš manęs prireikė?
— Karina, kol dar nepradėjai spjaudytis nuodais, tiesiog paklausyk. Man labai gaila, kad viskas tarp mūsų taip baigėsi. Kai susipažinome, aš regėjau mums skirtą gražią ateitį, deja, ji pasimetė tarp ambicijų, principų ir kitų nesąmonių, į kurias nevertėjo kreipti dėmesio. Žinau, per vėlu kažką keisti, tiesiog gyvenkime toliau. Nenoriu per būsimą susitikimą veltis į tuščius ginčus. Aš pavargau nuo praeities ir savų klaidų. Gal tiesiog užkaskim karo kirvį?
— Žinai, Emili, maniau greičiau užversi kojas nei pasiūlysi tokį dalyką. Bet galiu tik sutikti: aš irgi pavargau, šita sena istorija velkasi lyg prie kojos pririštas inkaras. Kas gi pastūmėjo tave link tokio nušvitimo?
— Išmintinga mergina vardu Eva, dar negaliu pasakyti kur veda mūsų pažintis, bet į susitikimą atvyksiu su ja.
— Jokių pykčių, bandymų susitaikyti ir kitų skandalų? Nusimato nuobodus susitikimas, bet tebūnie taip. Labanakt, Emili.
  Karina pirmą kartą per daugelį nenumetė ragelio, o atsisveikino – manau, tai geras ženklas. Smagu nors vieną kartą pataikyti į taikinį. Apgraibomis suradau jungiklį ir uždegiau šviesą, apsidairęs nuslinkau prie Evos miegamojo durų ir pabeldžiau į uždaras duris. Eva atplėšė duris nuo raudonumo spindinčiomis akimis:
— Daktarėli, dar tikrai ne rytas, o man rytoj į darbą. Ar galėčiau valandėlę pamiegoti?
— Atleisk, tiesiog priėjau išvados, kad tu teisi, man nereikia cirko, bet apsidžiaugčiau jeigu su manimi vyktum į minėtą susitikimą.
— Net nežinau, kas kvailiau: mūsų išgalvota istorija ar tavo dabartinis noras, kad vykčiau kartu. Velniai nematė, vyksiu kartu ir suvaidinsiu tą kvailą merginos vaidmenį. O dabar duok man ramybę, nes kitaip pasigailėsi!
Eva užtrenkė duris man prieš nosį. Pradėjau pamėgti jos ugningą temperamentą. Ką, kai kas išsisprendė, kai kas prasidėjo... Naujos kortos — naujas lošimas. Susisukau į antklodę ir panirau ties ta keista riba tarp miego, sapnų ir prisiminimų. Galėčiau prisiekti, kad išgirdau Edį dainuojant „Miesto raukšles“ — jo mėgstamą baladę apie kietus vyrukus, kuriems raukšles dovanoja šaunusis mūsų miestas... Net nepajutau, kaip peržengiau ribą: sėdėjau lifte ir Edis man pasakojo apie savo planus suburti grupę. Dieve, kaip viskas buvo seniai ir kaip viskas atrodė teisinga. Su Edžiu užstrigom šitam lifte visai dieną. Greitai paaiškėjo, kad traukėm ne tik į tą patį aukštą, bet ir į tą patį butą. Aš pasveikinti Jolitos (nors užmušk neprisimenu, kodėl turėjau ją sveikinti), o jis sugroti jai porą gabalų savo akustine gitara. Šitame prisiminime jau atidarėm ir gerokai nulakėm Jolitai skirtą šampano butelį. Greitai pasirodys užsimiegojęs technikas, kuris galų gale atidarys duris. Trumpą akimirką įtariau piktus SR triukus, bet kai duris vietoj techniko atidarė įkaušęs gnomas žaliu kostiumu, teko pripažinti, kad mano pasąmonė pati patraukė keistais keliais. Kikendamas išsiropščiau į viršų, Edis, dar žinomas 250 procentų pasitikėjimo savimi, toliau smagiai varė savo, kad toks teisingas vyrukas kaip aš, negali taip jau prastai groti bosine gitara. Juokdamasis žengiau pro duris turinčias išvesti į kiemą, bet atsidūriau po triaukščio namo langais. Sutrikęs apsidairiau: ruduo, triaukštis namas tai kažką priminė... Edžio riksmas: „Seni, laikykis, aš radau kopėčias.“ Sustatė viską į savo vietas. Jonas, kuris turėjo susitikti su mumis ir tapti būsimos grupės būgnininku, beviltiškai užstrigo namie, kur jo užrakintas kambario duris spardė du įsiutę armėnai, kažką rėkiantys apie jų sesers garbę. Jono aukščio baimė ir vėluojanti policija lėmė, kad aš ir Edžio rastos kopėčios išgelbėjome Joną nuo rimtų nemalonumų... Prisiminimai skriejo lyg sukčiaus maišomos kortos: pirmas pasimatymas su Karina niūrioje picerijoje, bet pati Karina linksma ir žaisminga (savybės kurias vėliau retai bepamatysiu), koncertai pilni plojimų, o kartais ūbavimų, muštynės, išgėrinėjimai, Edžio rūsyje, dar vadinamame studija, švenčiamos Kalėdos... Viskas pynėsi į vieną spalvotą audeklą ir tegalėjau prieiti vieną išvadą: niekada negalėsiu atsisakyti ir pamiršti šių žmonių, kad ir kiek karčių patirties piliulių teko ryti dėl jų kaltės. Vis dėlto saldžios, smagios, tobulos ir absurdiškos laimės akimirkos atpirko viską... Staiga ištrūkau iš šito prisiminimų chaoso ir jau sėdėjau prie stalo: O\' Sullivanas dalijo kortas, Mačiūnas rūkė cigarą, trečiasis lošėjas sėdėjo prieblandoje — teįžiurėjau juodą apsiaustą ir gelsvas akis. O\' Sullivanas atsiduso:
— Jeigu tau atsibodo mano biografija, tai atvyk prie akmenų rato ir išsiaiškinsime, kas klastotė, o kas tiesa. Tada pamatysime, kas juokdarys, o kas tūzas, Emili!
Nežinau, čia tikrovė ar tik vaizduotės vaisius, bet man nerūpi. Duokit man ramybę, aš pavargau nuo chaoso.
Mačiūnas žvelgė į mane su giliausiu nusivylimu... O\' Sullivanas nusijuokė ir sviedė man kortas tiesiai veidą, kažkur tolumoje skambėjo žadintuvas...