Visą vakarą žvilgčiodamas į laikrodį jis slampinėjo iš kampo į kampą ir bandė atrasti užsiėmimą, padėsiantį prastumti valandas. Nedrįso užsidaryti nuo dukros, todėl laukė, kol ši užmigs, o tada jau galės vienui vienas atsisėsti ir įsijausti į pasaulį, kuriuo nenorėjo su niekuo dalintis. Atplėšęs voką ištraukė šūsnį, tačiau atversti vis nedrįso. Viduje kirbėjo stiprus nerimas – negalėjo net nuspėti, ką tarp lapų atras. Nujautė, kad tai bus neišmatuojama, dar nepatirta. Šis jausmas apėmė, kai vertėja įteikė pabaigtą darbą – jos pirštai, laikantys lapus, skleidė kažką ypatinga. Jis vylėsi, kad pajėgs kažką išskaityti jos žvilgsnyje, bet nepavyko, mergina sumaniai slėpė akis: nuleidusi galvą spoksojo į pinigus, po to puolė tvarkyti darbo stalo ir galiausiai visai nusisuko į langą. Apėmė įniršis, baimė, kad ši galėjo jį apvogti, net jei viską teisingai išvertė, galėjo pasisavinti jausmą, mažytį minties virptelėjimą, širdies dūžį ar piršto paspaudimą – būtent tai bandė įžvelgti jos akyse, bet veltui. Išėjus pavyko save įtikinti, kad tai tik nepagrįsti išsigalvojimai – iš Linos teksto tikrai niekas nieko negalėtų pavogti. Kad ir kas jame surašyta, kad ir kam būtų skirtas, jis bus tobulas, nepakeičiamas. Viskas įvyko taip seniai, pagalvojo jis šiandien, kad galbūt pajėgs pažvelgti į tai kaip į meno kūrinį, nesvarbu, ar jis liūdnas, ar skausmingas, ar pilnas džiaugsmo – juk Lina buvo kūrėja – tą jis visąlaik pamiršdavo, nes pats vadino ją svarbiausiu savo darbo kūriniu.

     Kartu su lapų pluoštu atsargiai pakelia nuo lentynos albumą, paguldo juos vieną greta kito ant stalelio, o pats įsitaiso ant sofos, tiksliai toje vietoje, kur prieš kelias savaites sėdėjo Tonė – nors pastaroji neturi nieko bendro su albumu, vis dėlto atrodo, kad būtent taip teisinga, nes ji čia sėdėjo, kai pirmą kartą kilo mintis šį tekstą išversti. Dabar aiškiai mato ją priešais akis, ant kelių laikančią albumą ir priglaudusią savo plaštaką prie atversto lapo. Jis tiksliai pamena, kuris tai buvo. Atverčia ir ten pat uždeda delną. Vėl suvirpa nuo minties, kad kažkas gali būti nuvogta, kad kažko čia jau trūksta. Turbūt kitaip ir būti negali.

     Nuotaika tą dieną buvo ypatingai pakili. Magija išlėkė su draugėmis maudytis, jis apsilankė darbe pakalbėti apie projektą, po to neskubėdamas pėsčiomis parkulniavo namo. Ant darbastalio virtuvėje tvarkingai išsidėliojo produktus vakarienei, tačiau gaminti nepradėjo, nes dar buvo pakankamai daug laiko. Priėjo prie praverto lango. Užuolaida suplazdeno nuo vidun pro plyšelį srūvančio oro, klostė švelniai prigludo prie skruosto, vėl atšlijo. Kūnu nusliuogė seniai nepatirtas virpulys. Pagavęs audinio kraštą jis įsikniaubė visu veidu. „Niekada. To nebebus niekada“, – sušnibždėjo. Keista mintis – pats nesuprato nei iš kur, nei kodėl būtent dabar.
     Iš sustingimo prižadino ausis veriantis krykštimas. Prasimerkęs pamatė po egle besipešančias šarkas: viena triukšmaudama puolė ant priešininkės, pastaroji plasnodama strakaliojo atbula, staiga sustojo, priversdama užpuolėją mestis į šalį, abi akimirkai apmirė, vėl pastriksėjo pirmyn, tada atgal, susikibo tarytum dvi šokėjos, krykštė, siūbavo į šonus; keistai visa tai atrodė: paukščiai riejosi, bet išsiskirti nenorėjo – juk tereikėjo išskleisti sparnus ir lėkti skirtingom kryptimis, tačiau taip elgtis būtų kvaila ir nedėkinga, nes priešininkai mums irgi yra gyvenimo duota dovana. Prispaudęs prie burnos užuolaidą jis ilgai stebėjo spektaklį. Tik išgirdęs skambutį pajuto, kad stovi užgniaužęs kvapą ir šypsosi. Priėjo prie durų įleisti.
     – Atleisk, kad taip anksti. Nesugebėjau paskaičiuoti laiko, – atsiprašinėjo Tonė lenkdamasi nusiauti batelių.
     – Nieko, jau laukiau, – atsakė jis ir tik tada mintyse susigriebė, kad meluoja. – Stoviu ir stebiu šarkų gyvenimą, – šyptelėjo kiek nuoširdžiau.
     – Ką? – sukluso Tonė.
     – Ateik, pamatysi, – pasiūlė jis, bet priėjęs prie lango paukščių neberado. – Nuskrido, – paaiškino.
     Vėjas vėl sujudino užuolaidą, audinys dar kartą čiūžtelėjo per skruostą. Jis suspaudė saujoje klostę ir laiku susilaikė, kol dar neatliko visiškos nesąmonės, o norėjosi pasiduoti jaunatviškam įgeidžiui – užmesti medžiagą Tonei ant pečių ir susukti ją, paslėpti, o tada vėl pamažėle praskėsti uždangą ir atrasti... ją... kitą... ach... Jis stipriai papurtė galvą.
     – Kažkas negerai? – viešnia įžvelgė neįprastą jo elgesį.
     – Ne, tik laikas gaminti vakarienę.
     – Padėti?
     – Oi ne.
     – Tikrai?
     – Išsitiesk, – bakstelėjo į sofą. – Mėgaukis. Aš viską paruošiu, – patikino. – Pats vienas, – pabrėžė, tarytum tai būtų buvę labai svarbu.
     Norėjosi justi, kad namuose jis ne vienas, kad kažkas laukia, kažkas džiaugsis jo darbu, nesvarbu, ką jis padarys; ir net nesvarbu, kas yra ta, kuri laukia. Švilpiniuodamas nuvinguriavo į virtuvę ir įniko į darbą.
     – Ar galiu albumus pavartyti? – pasigirdo iš svetainės.
     – Žiūrinėk, kiek tik patinka! – atsakė.
     Po ilgo darbo jis vėl grįžo pas viešnią.
     – Na va, – patenkintas pliaukštelėjo delnais.
     – Ar esi skaitęs, kas čia parašyta? – pasidomėjo Tonė.
     Pasisukęs jis žaibiškai žvilgniu nusitaikė į sėdinčiąją. Pirmą akimirką šovė noras pulti ir išplėšti albumą jai iš rankų, bet susivaldė: nieko jau nepakeis. Kaip ir gyvenimo.
     – Ne, juk čia ne norvegiškai, – pasiteisino.
     – Ar žinai, apie ką čia? – neatlyžo ji.
     Klausimai ėmė erzinti. Tai buvo albumas, kurio jis nevartydavo, vis atrodė, kad dar ne laikas, kaip nebuvo laikas liestis prie Linos, kai ji čia pirmą kartą atsikraustė.
     – Juk sakau, kad nesuprantu, kas parašyta.
     Tonė kalbėjo neatsisukdama:
     – Aš tik paklausiau. Galvojau, gal čia apie tave, kažkur tekste mačiau tavo vardą, – jos pirštai perbėgo per atverstą lapą.
     – Nemačiau. Niekada atidžiai nežiūrinėjau.
     – Atleisk, – susivokė Tonė. – Gal lendu, kur nedera.
     – Oi ne, – jis papurtė galvą.
     – Tikrai neskaitei? – pasmalsavo ji dar kartą įsidrąsinusi. – Ir nenorėtum sužinoti?
     – Ne, – atsakė sausai. – Tiksliau, taip, – pasitaisė, bet ir vėl pajuto, kad atsakymas netikęs. – Juk žinai, kad esu pedantas, norėdamas kažką suprasti, turiu skaityti nuo pradžių, iš eilės, kitaip nemoku. O čia gi būtų neįmanoma.
     – Galėtum paprašyti, kad išverstų. Tai ne problema.
     Žodžiai zvimbtelėjo ir nutilo, kaip skambutis, prašantis įsileisti. Bet jis neįsileido – ne dabar, ne čia.
     Prisiartino prie Tonės nugaros, pasilenkęs per petį palietė lapą, tada atsargiai kilstelėjo jos ranką ir užvertė.

     Dabar spaudžia delną prie tos pačios vietos, kurią tada lietė Tonės pirštai. Kita ranka užčiuopia baltus lapus – ten surašyti tie patys žodžiai, tik kita kalba. Teko peržengti aukštą slenkstį – iš pradžių atrodė, kad knaisiotis po Linos žodžius bus tikra šventvagystė, bet mintis neapleido. Tonė surado vertėją, gerą, ne bet kokią, kaip ji pati įrodinėjo.

     Nežinia kodėl, gal albumai ir nuotraukos paveikė, bet tą vakarą Tonė vis negalėjo pamiršti Linos.
     – Papasakok nuo pradžių. Kaip Liną pažinai? – paprašė sėdėdama prie stalo.
     – Kaip pažinau... – jis papurtė galvą. – Tai pats keisčiausias klausimas mano gyvenime, į kurį vis nesugebu rasti atsakymo.
     – Ką norėjai pasakyti, kai anąkart užsiminei, kad jūs su Lina...
     – Ką? Kada?
     – Tada, kai Magės ieškojai, pasakei, kad tu ne toks ir Lina ne tokia, ir kad jūs su ja... ir toliau nebepabaigei.
     – Ach, pamenu, – palinkčiojo. – Supranti... Kaip čia tau paaiškinti... Mes net du metus išbuvome kartu vienas kito nepalietę. Hėhm, turėjau mintyse, kaip vyras ir moteris. Ji gyveno pas mane kaip... kaip... Sunku čia viską paaiškinti, turbūt net pats nepatikėčiau, jei kas kitas man papasakotų, – šyptelėjo. Staiga įrėmė žvilgsnį Tonei į veidą. – Klausyk, ar tu tiki likimu?
     – Likimu? – nutęsė ji. – Jei tikiu, bet kokiu atveju, jis nebuvo tau lengvas.
     – Likimas man buvo dosnus, – atsakė ir tuojau pat mintyse nusistebėjo iš savo žodžių.

     Jis kuo patogiau įsitaiso ant sofos ir palaimingai nusišypso, pasijunta kaip sentimentalus seniokas, susiruošęs vartyti seną šeimos albumą. O iš tikrųjų? Iš tikrųjų turbūt taip ir yra.
     Pakelia ranką nuo lapo ir pradeda skaityti:
     Važiavau automobiliu. Su svetimu vyru. Net nežinojau, kad jis vyras. Nieko apie jį nežinojau, nei apie jo pasaulį, nei apie norus. Bet pamačiau, kad tai tikrai vyras. Kuris turi savo norų. Ir savo žodžių. Nors ir nedaug. Ir vis vien nieko apie jį nežinau. Ar tai jo kaltė? Ar mano?

     Jis nuryja. Sutingęs paspokso į perskaitytą lapą, tada paliečia kamputį ir atverčia kitą.
     Sėdėjau ir žvelgiau į jo nugarą. Už vairo jis visada tyli, bet jo nugara šypsosi. Visiems mums tai buvo miela kelionė ir nuostabi diena. Jau seniai norėjome kartu nuvažiuoti į kalnus, tik nerasdavome laiko, Kenis vis būdavo išvykęs, nuolat dirbo Londone.
     Ištempęs ranką jis apkabino Eliją, sėdintį mano vietoje, šalia tėvo. Nieko tokio, kad jis ten sėdi, tikrai niekada nekiltų mintis priekaištauti, kad sūnus užima mano vietą. Nei automobilyje, nei gyvenime. Jis visai toks pat kaip tėvas, gal netgi jį pralenkia – nieko nekalba, o mato viską. Šalia sūnaus kartais pasijuntu visiškai maža. Vakarais jis sėdi tėvo glėbyje. Kartu jie tokie laimingi! Jam tik penkeri, bet jis gerai žino, kad pasaulį keičiame mes, žmonės. Žino, kad visos ligos gali būti sutramdytos. Jei tik yra tobulos rankos. Niekada negirdžiu, kad jiedu kalbėtųsi, net nesuprantu, kaip išbūna šitaip kartu. Nekalbėdami. Visai be žodžių. Bet jie žino viską. Apie pasaulį, apie mus visus. Jie žino, ką mes galvojam. Ir ko norim. Ir ką jie patys turi daryti kiekvieną minutę. Tobulai. Be klaidų.

     „Atėjo atsakymas iš Londono“, – ištarė Kenis visai nelauktai bevairuodamas ir žvilgtelėjo į mane veidrodėlyje. Luktelėjo akimirksnį, tarsi svarstytų, ar sakyti viską iš karto, ar dar patampyti mano kantrybę. „Viskas pasitvirtino. Taigi, galėsiu pristatyti projektą gamintojų ekspertizei“, – ištarė džiaugsmingai. Kalbėdamas apie mokslus ir darbą, jis visada spindi lyg vaikas, tarytum mylėtų tai labiau nei visa kita. Bet aš nepavydžiu, juk pati esu svarbiausias jo mokslo projektas.
     „Pagaliau tapsi mokslų daktaru.“
     „O tu pagaliau gausi vaistus.“
     Sukryžiavau rankas ir suspaudžiau delnais savo pečius. Pasirodo, tikrai nebėra mirtinų ligų, nes yra visagaliai gydytojai ir netgi stebuklingos tabletės. Galva ėmė svaigti, pasaulis mirguliavo, bet stengiausi nenuleisti žvilgsnio nuo jo akių veidrodyje. Turėjau dabar šūkalioti iš džiaugsmo – pagaliau bus vaistai, pati didžiausia dovana, kokios tik esu kada nors tikėjusis, pagaliau galėsiu atgauti gyvenimą – be gydymų, be zondų, be baimės. Tik mažytės piliulės. Apie tai juk svajojau daug metų. Bet džiaugsmo nebuvo. Priešaky vis stipriau raibuliavo, pajutau sunkų spaudimą iš vidaus. Staiga bežiūrėdama pastebėjau balkšvus plaukus jo paausyse. Viešpatie, kada tai nutiko? Kada gi jis pražilo? O gal taip buvo visąlaik? O tos raukšlės po akim? Ar tai ženklas, kad jis sensta? Ne, nors jam jau penkiasdešimt vieneri, man jis tik jaunėja ir jaunėja, su kiekvienais metais, su kieviena diena. Raukšlės paliudija gražų gyvenimą. Spindesį veide, džiaugsmą ant lūpų, ašaras, giliai pasislėpusias viduje. Dabar jau žinau, kad jis moka verkti.
     O kaip aš pati? Irgi senstu? Taip, Kenis yra sakęs, kad ir mano veide randasi daugybė raukšlelių – tada, kai juokiuosi, ir tada, kai pykstu. Bet jis įrodinėja, kad ta sunki raukšlė virš nosies visai išnyko. Nejaugi įmanoma išaugti iš savo raukšlių? Pablo Picasso sakė, kad turi praeiti daugybė metų, kol žmogus tampa jaunas. Štai, man prireikė pusės gyvenimo, kad suprasčiau šiuos žodžius.
     Ir dar sako, kad senstame beaugindami vaikus – kai vaikai užauga, mes jau nebegalime būti jauni. Taip, nors ne visiems vaikams buvo leista užaugti, aš jau irgi nebe jauna. Nes man buvo leista mylėti tuos, kurių nebėra, nes galėjau neštis juos kartu su savimi.

     „Bet tai dar truks nemažai laiko“, – prakalbo Kenis, tarytum skaitytų mano mintis. Tai manęs nebestebina. Jis atrodė pavargęs, bet akys vėl šypsojosi veidrodyje. – „Nepamiršk, vaikeli, kad vaistai ant medžių neauga. Prireiks poros metų. Galbūt. O iki tol vis dar priklausysi man.“
     „O po to?“
     Bandžiau šypsotis, bet iš tikrųjų tapo siaubingai liūdna.
     „Tavo valia apsispręsti. Žmonės kalba, kad nereikalingi jaučiai nušaunami.“ Mačiau, kad jis irgi nesidžiaugia, nežinojau kodėl, nors atrodė, kad giliai viduje suprantu. Kažkodėl visąlaik buvau tikra, jog tai nenutiks – aš negaliu vėl būti sveika ir gyventi kartu su juo, tai neįmanoma.
     Pagaliau jis nusisuko, daugiau nebežiūrėjo į veidrodį, ir nesišypsojo, mačiau, kaip delnu užspaudė burną, gelbėdamas nuo dantų savo lūpą. Iš nevilties ji nuolat nukandžiota. Kodėl jam turi taip skaudėti, kai jis visiems toks geras? O aš kaskart tik verkiu ir verkiu. Tada jis dar labiau kandžioja lūpą.
     Už automobilio lango jau lėkė namai. Pagaliau vėl buvome mieste. Vėl namuose. Įbedžiau žvilgsnį į Kenio nugarą. Jis sėdėjo su savo juodaisiais marškiniais. Jie jau visai nutrinti. Gal tai tie patys, kuriuos vilkėjo, pirmą kartą, kai automobiliu vežė mane namo? Galbūt paveldėjo juos iš savo tėvo? Gal tai tie, kurie padėjo jiems abiems, kai bandydavo pasakyti daugiau nei sugeba? Niekada nepaklausiau.

     Automobilis įriedėjo į Stašūnsveieną, apsuko vingį palei prūdą, tada pravažiavo pro tą vietą. Čia sėdėjau. Prieš kažkiek metų.
     Tai buvo kelionė, į kurią taip ir nepavyko išvykti. Ruošėmės į kalnus vidury žiemos. Tik mudu. Jau buvau viską supakavusi. Kenis sunešė į automobilį slides. Apžiūrėjo ratų grandines. Net namuko raktas jau gulėjo paruoštas, kad netyčia neišvažiuotume be jo. Bet staiga prasidėjo ginčas. Kažkas kažką pasakė. Kažką visai nesvarbaus. Kaip ir kiekvieną kartą. Dabar negalėčiau išvardinti, dėl ko esam pykęsi per visus tuos metus, bet gerai prisimenu, kaip kiekvieną kartą tai vykdavo. Kaskart dramatiškas scenarijus, su tokiais priedais, kaip durų trankymas, rėkimas, ašaros ir galiausiai beprotiškai ilga tyla. Visai taip pat, kaip ir tą kartą. Aš kažką pasakiau. Laukiau atsakymo. Bet atsakymo nebuvo. „Ar ir vėl pyksimės? Dėl tokių menkniekių? Ar verta? Ne, čia nieko baisaus, – mąsčiau. – Vos tik jis prakalbės, viskas vėl bus gerai. Pykčiams dabar nėra nei laiko, nei jokios priežasties“. Bet jis vis nekalbėjo. Ir priežastis tikram pykčiui pamažu atsirado.
     Išėjau į tamsą. Tuščiom rankom, visai neapsivilkusi. Sėdėjau štai čia, ant suoliuko, padengto storu sniegu. Vėl verkiau. Kol nebeliko net ašarų. Norėjau likti ten ir sušalti negyvai. Vis tikėjausi, kad jis ateis. Bet jo nebuvo. Jis tiesiog sėdėjo šiltuose namuose. Kol aš šalau. Ach, tikrai nebebuvo jokios prasmės egzistuoti, tetroškau sustingti nuo šalčio, išnykti. Arba susirgti ir mirti ant jo operacinio stalo – gal tada jis sugebėtų išspausti bent vieną ašarą? Tuomet vis dar nežinojau, kad jis moka verkti.
     Nesušalusi į ledą ir nenustojusi egzistuoti grįžau namo. Radau jį ten, viduje. „Kur tu vaikštinėjai?“ – paklausė liūdnai. „Nėra jokio skirtumo!“ – „Yra skirtumas.“ Jis kalbėjo ramiai ir tai be galo siutino: kodėl niekada negali parodyti nors kruopelytės jausmų? „Tai kodėl tada neatėjai?“ – siutau. „Juk nežinau, kur eini. Negi nori, kad lakstyčiau kaip pakvaišęs šuo?“ Priėjęs apsuko mane šiltu pledu. Nuavė batus. „Tu sušalusi“, – ištarė prisilietęs. Sėdėjau, žiūrėjau į jį ir laukiau žodžių. Nieko daugiau nereikėjo, tik keleto žodžių bei rankų, kurios nepaleidžia, kad ir kaip draskyčiausi bandydama pabėgti. Dabar jau žinau, kad žodžiai buvo ten, viduje, nors ir neištarti. „Tau visai nerūpi, kas man yra! O tada ir man niekas nerūpi!“ Bet jam rūpėjo ir jis mylėjo, tik nemokėjo pasakyti. Ir jokie kaltinimai negalėjo padėti, nei jam, nei man. Tąkart sugaišome visą vakarą, neišvykome į kelionę. Daug ašarų. Kaip visada, kai pykomės, ir iki tol, ir vėliau. Ne, tai nutikdavo nedažnai, bet tuos kartus prireikdavo daug laiko žaizdoms sutvarstyti. Būdavo daug pažadų. Bet... Juk jis tėra paprastas vyras. Kai nusivelka baltą gydytojo drabužį – tada... tada jis tik paprastas vyras. Užsispyręs ir netobulas. Pritrūkstantis žodžių.

     Galiausiai parvykome. Apsidairiusi pamačiau, kad visi jau viduje, tik aš viena likau automobilyje. Ar ilgai čia viena išsėdėjau? Pravėrusi dureles nuleidau basas pėdas į sniegą. Paėmiau jo gitarą. Ta, kaip visada, vėl liko automobilyje. Kenis myli savo gitarą, glosto ją švelniai kaip šunį, bet ši iš paskos nevaikšto, todėl tenka nešioti man.
     Parėjusi radau jį stovintį virtuvėje ir gaminantį mūsų keistą maistą. Nebėra jis jau toks keistas. Kenis nebebando vilioti manęs su Rojaus obuoliais. Mano maistas dabar yra ir jo, ir vaikų, kitokio namuose nebeturime. Mes viskuo dalinamės. Žinau, kad Kenis su draugais mieste retkarčiais išgeria alaus arba valgo šokoladinį pyragą giminaičių gimtadieniuose. Ar jis tuo mėgaujasi? Taip, be abejo. Bet kasdien apie tai net nekalbame. Namuose viskas tik pagal mus.
     „Pažiūrėk, kaip sode balta, – dūrė pirštu į langą. – Gal nori basa pralėkti?“ – pajuokavo, vis dar stebeilydamas laukan. Papurčiau galvą. Jis kilstelėjo žalią vazoną. Šviežių čiobrelių kvapas pasklido po virtuvę. „Tikrai nenori? – nusistebėjo. – O gal reikia, kad palaikyčiau už rankos?“ – pasijuokė. Prignaibęs lapelių vėl pastatė vazoną į vietą, priėjo prie pjaustymo lentos ir susirado peilį. Prieskonių kvapas dar labiau sustiprėjo.
     „Kodėl man visą laiką tai siūlai? – suniurzgėjau. – Nes mažiau plepu, kai sušalu, ar ne?“
     Apžiojęs duonos gabalą su krūva čiobrelių ant viršaus, jis atsisuko. Neskubėdamas sukramtė, o tada nusikvatojo savo surūdijusiu balsu.
     „Kaip galėčiau norėti, kad tylėtum? Juk tau nesveika tylėti.“
     „Tai tu tik dėl to leidi man kalbėti –  tam, kad aš būčiau sveika? Ar tai norėjai pasakyti?“
     Jutau, kad vėl artėja tai. Kartojau sau, kad nėra jokios priežasties, bet pykčiui užvirti būtų pakakę, kad jis nieko netaręs nusisuktų. Tik tiek. Tačiau jis nenusisuko. Atvertęs galvą iš viršaus nuleido sau į burną dar vieną šakelę. Bekramtydamas šiltai šypsojosi. Dabar jis tikrai neatrodė kaip penkiasdešimtmetis senis.
     „Nusiramink, mano čiobreli, tu labai gerai žinai, ką tau norėjau pasakyti“, – pasakė ir ištiesęs ranką kyštelėjo paskutinę šakelę man už palaidinės.
     Nieko nebeatsakiau. Nedažnai, bet kartais ir man pritrūkstu žodžių. Tačiau jis myli mane ir be žodžių. Jis myli mus visus.
     Nebebuvo priežasties pyktis, galėjau ramiai palikti jį virtuvėje. Nuslinkau į miegamąjį. Mūsų kambarys nedidelis, visas butas mums keturiems per ankštas, bet nutarėme nesikraustyti, nenorėjau gyventi niekur kitur.
     Pasijutau išvargusi po kelionės. Nuvirtau ant patalų krūvos ir įsistebeilijau į lubas – jos visai tos pačios, į kurias vėpsojau, kai nežinodama kur esanti nubudau čia pirmą kartą, prieš aštuonerius metus. Tų dviejų išdrėkstų žymių, kurias mačiau tąkart, jau nebėra. Pasirodo, net lubos, kaip ir aš pati, sugebėjo nusimesti raukšles. Po remonto lubos pajaunėjo, dabar atrodo linksmesnės, ir vis dėlto jos visai tos pačios kaip tada, kai gulėjau čia pirmą kartą. Ar žmonės gali bent truputį pakeisti pasaulį? Mes prikuriame ir pristatome tiek naujo: namų, šeimų; po to viską remontuojam: nudėvėtus kambarius, nesveikus kūnus. Bet esmė mumyse lieka nepakitusi. Kai noriu išsiplepėti, Kenis vis tebevežioja mane automobiliu, neradęs tinkamų žodžių jis kandžioja savo lūpą, kartais vis dar statome pasienio postus ir kaskart, kai apima baimė, bandome gelbėtis įprastais, netobulais būdais. Tikrai ne viskas, ką darome, yra teisinga, būna, kad elgiamės kvailai ir juokingai. Bet pasaulis sukasi. Ir mes, kurie sugebame tvirtai įsitverti, keliaujame kartu. O jei pasiseka, su savimi nešamės ir tuos, kuriems nepavyko patiems išsilaikyti įsikibus.

     Dabar šiuose namuose jau pažįstu kiekvieną taškelį. Begalybę kartų gulėjau įbedusi akis į lubas – ir tada, kai skaudėjo, ir tada, kai pykau, kai džiaugiausi ir jaučiausi mylima. Bežiūrėdama ant lubų prikūriau daugybę piešinių – nuo taškelio iki taškelio, nuo vieno brūkšnio iki kito. Visai kaip vaikystėje, kai nuobodžiaudama vasarnamyje akimis klajodavau po medinius balkius lubose, iš tamsių rievių kurdama akis, burnas, nosis. Tą vaikystės žaidimą išmokau iš Junės ir visą gyvenimą nebeapleidau, net čia Kenio namuose.
     Kartkartėmis dingteli mintis, kad buvau labai įžūli įsibraudama į šiuos idealius namus. Pas savo gydytoją. Nors iš jo laikui bėgant gavau kur kas daugiau nei pusę bučinio, vis dėlto tebesu jo pacientė. Liūdna? Ne, esu laiminga. Dažnai pati savęs to klausinėju ir vienintelis atsakymas, kurį pajėgiu rasti: aš tikrai noriu būti jo pacientė. Visam gyvenimui. Net jei pagamins tuos vaistus. Noriu, kad jis vestų mane per sniegą ir žiūrėtų, ar nenušaliau kojų. Argi ne to norėtų kiekviena? Bet tik nedaugelis turi gydytoją kaip savo vyrą.

     Magija įsiropštė į lovą ir norėdama prisiglausti atsivoliojo artyn. Prispaudusi žanduką man prie peties meiliai šypsojosi. Ji kalba daugiausiai iš mūsų visų. Negalvodama tauškia ir tauškia, čiauška, čiulba, jos burna nuolat pilna žodžių. Per ketverius savo metus turbūt yra prišnekėjusi daugiau nei jos tėvas per visą gyvenimą. Įdomiausia, kad ji supranta, jog plepėti reikia lietuviškai, o tylėti norvegiškai. Bet, kai supyksta, rėkia visom kalbom. Žmonės sako, kad visi vaikai rėkia, jei kažkas nepatinka. Ne, tai netiesa – jos brolis niekada taip nesielgė. O Kenis vis stebisi, kad mūsų dukra keista. „Juk su tokiu rėkimu nieko nepasieksi, – priekaištauja. – Būk protinga“. Bet ar žmonės gali elgtis tik protingai? Taip, kai kurie gali. Kai kurie gali būti tokie tobuli, kad jiems net kalbėti nereikia. Kai kurie yra mylimi už tuos žodžius, kurių jie niekada neištaria.

     „Ar ką nors atnešti?“ – sušuko jis iš virtuvės.
     „Taip, juk žinai, tikros kavos!“ – atsakiau kaip įprasta.
     Jis įėjo nešinas stikline vandens su erškėtrožių sultim. Taip jau daro daugybę metų.
     „Ar tu negirdėjai, kad prašiau kavos? Geriau sukurtum man kavą ir iš to parašytum mokslinį darbą!”
     Jis dėbtelėjo rūsčiu žvilgsniu, bet galiausiai nusišypsojo. Už viską man atleidžia, kaip kaskart. Vėl pajutau sunkumą akyse.
     „Skambino Klėja. Klausė ar ateisim į gimtadienį.“
     „Kodėl negali eiti vienas?“
     „Tikrai labai prašė. Prižadėjo apsieiti be kavos, kad tik tu būtum.“
     „Ai, baik, juk ji tai daro tik dėl tavęs.“
     „Lina, ir aš, ir ji, ir visi nori, kad ateitumėm kartu. Tik vieną kartą per visą gyvenimą, prieš aštuonerius metus, neatėjau jos pasveikinti su gimtadieniu. Nes man sutrukdė viena pacientė. Klėja galvojo, kad ji mirė.“
     „O ką tu atsakei?“
     „Puikiai žinai.“
     Srėbdama iš stiklinės žvilgtelėjau į savo darbo stalą. Ten gulėjo popierių šūsnis su naujais brėžiniais.
     „Įdomu, kaip bus su mano projektu? Juk rytoj viską priduodu“, – panuogąstavau.
     „Viskas bus gerai“, – tarstelėjo Kenis, tarsi būtų visiškai tikras.
     Jis vėl dingo iš kambario. Po valandėlės prie durų išdygo Elijas. Sustojęs ant slenksčio nužvelgė mane, mačiau, kad ruošiasi kažko paklausti, bet tik nurijo žodžius. Sutraukė kaktą, prikando lūpą. Visai kaip tėvas.
     Staiga išbėgo.
     „Tėti. Jai negerai“, – nugirdau.
     „Ar mama tau sakė?“ – Kenio balsas skambėjo aiškiai.
     „Tėti, ji apie tai nesako. Bet aš suprantu.“
     „Esi gudrus, sūnau“, – girdėjau.
Įsivaizdavau, kaip tėvas apkabina berniuką. O kitą akimirką jis jau stovėjo tarpdury.
     „Kelkis“, – paliepė mostelėjęs į viršų.
     „Ką? Kodėl? – begėdiškai apsimečiau, nors gerai viską supratau. – Leisk dar pagulėti.“
     „Laiko nėra.“
     Girdėjau jo žingsnius, skubančius ratu ir renkančius viską, ko reikės kelionei, o galiausiai grįžo balsas:
     „Keliausim pas mane. Juk žinai, kad reikės. Čia jau aš nusprendžiu.“
     „Būk geras, aš dabar negaliu! Juk rytoj turiu pristatyti projektą. Tai tikrai svarbu“, – maldavau.
     Neišgirdusi atsakymo klykdama pašokau nuo lovos:
     „Aš sakau, kad negaliu! Kodėl nenori to suprasti?“
     Išdygęs tarpdury jis prigesino ugnį.
     „Tu žinai taisykles.“
     „Pažadu, pristatysiu projektą ir poryt atvažiuosiu tiesiai į ligoninę.“
     Kenis skardžiai nusikvatojo.
     „Dvi dienos nieko nepakeis, man tikrai nėra taip blogai, man beveik neskauda.“
     „Lina, prieš ką tu apsimetinėji? Prieš save? – suraukė veidą. Patylėjo. – Net tavo sūnus viską supranta. Nustok tyčiotis! Nustok tyčiotis iš savo gyvenimo.“
     Pajutau, kad vėl stoviu giliai įklimpusi į sniegą ir laukiu, kol gydytojas padės išbristi. Jis pagriebė už rankos ir nutempė prie durų. Išeidami lauk tarpdury netyčia susiglaudėme, tai pajutę abu akimirkai sustingome, o tada Kenis pasilenkė ir pašnibždėjo man į ausį savo amžiną tiesą:
     „Esi nepataisoma pacientė, Lina. Negaliu tavimi pasitikėti, nes niekada pati neatėjai. Ir žinau, kad niekada neateisi.“
     Elijas priėjęs atsistojo šalia. Pasilenkęs nuo žemės pasėmė saujelę sniego, suspaudė į kamuoliuką ir pasistiebęs ant pirštų galiukų priglaudė prie tėvo lūpų. Kai vėl atitraukė, pamačiau ant sniego raudoną žymę. Kaip visada.
     Tada abu vaikai apkabino tėčio koją, atsisveikino ir per apsnigtą sodą nuskuodė pas kaimynus. Magė bėgo basa.

     Dabar jau buvau pasiruošusi. Žinojau, kad vėl teks gultis po didele lempa, uostyti kvapus, trinti ašaras, žiūrėti į jo dirbančias akis. O pakeliui… Pakeliui į ligoninę galėsiu plepėti: apie tai, ko norėjau, bet negavau, apie tai, ką gavau neprašiusi, ko bijojau, bet negalėjau išvengti, kas buvo duota ir atimta, ir apie tai, ko iš manęs niekas niekada negalės atimti. Net jei tai bus paskutinis kartas.
     Gyvenimas man be galo dosnus ir turtingas.

     Užvertęs paskutinį lapą jis atsilošia ir įremia viršugalvį į sieną. Žvilgsnis kyla aukštyn, perbėga lubomis, stabteli prie mažyčių taškelių, kurių anksčiau niekada nebuvo pastebėjęs.
     „Visai teisingai, Lina, tu pažinojai čia kiekvieną brūkšnį, kiekvieną, net mažiausią žymę. O dar geriau pažinojai mane. Jau tada matei, kad aš moku verkti, nors aš pats to iki šiol nesupratau. Išmokei kalbėti, bijoti ir netekti – tai buvo svarbu. Ir tik visa tai išgyvenęs galiu tau pritarti – gyvenimas tikrai mums buvo dosnus.“