Pinkio pasakojimas

Netikras katinas

Mūsų namuose gyvena netikras katinas. Jis truputį panašus į dvikojus, bet yra labai sumažintas. Mane baugina jo balsas: nemoka miauksėti kaip normalios katės, nemoka šnekėti kaip įprasti dvikojai, staugia kažkokiais nerišliais garsais, o kai bandau prieiti ir pašnekinti, tada pradeda kaukti kaip sirena.

Jau nekalbant, kad visi dvikojai turi tik šiek tiek kailio ant galvos, tai jo pakaušį puošia tik keli susiraitę plaukai. Nenuostabu, kad niekada nemačiau jo prausiantis, juk nėra ką prausti.

Jo vaikščiojimas visai baisus... Jau geriau mokytųsi eiti keturiom, nes kai bando kopijuoti normalius dvikojus, eina zigzagais didžiausiais, o parklupęs paleidžia visas keturias sirenas...

Kai noriu pažaisti su juo ir atnešu jam kamuoliuką, kad mestų kaip meta mano dvikojė, jis pradeda mano žaislą valgyti! Ir dar kažkas negerai jo iltims, nes jų teturi tik penkias... Taigi, padariau išvadą, kad tai netikras ir niekam tikęs katinas. Nesuprantu, kodėl mano dvikojė jį šitaip lepina...

Nuko pasakojimas

Mano širdutėje įstrigęs spyglys

Neliūdėk, kad neprieinu prie tavęs kviečiamas, neieškok mano šėšėlio, bėgančio nuo tavojo... Nuo pat mūsų pirmojo susitikimo pažvelgęs į tavo akis, žinojau, kad būsiu mylimas ir svarbus. Vežant į naujus namus juk jutai, kaip stipriai glaudžiausi prie tavęs, kaip buvau įsikibęs savo nagučiais į tavo rankas.

Jutai mano drebulį, nerimą ir džiaugsmą, kad pagaliau kažkas mane myli... Man gera, kai pasiėmusi mane ant kelių glamonėji, juk tada raitausi iš džiaugsmo. Kiekvieną dieną matai mano akis, sekančias tavąsias, kiekvieną vakarą junti mano švelnius glaustymusis aplink kojas kaip padėką, kad rūpiniesi manimi. Aš nebijau tavęs, juk matai, su kokiu džiaugsmu ir murkimu pasitinku tavo meilias rankas...

Neliūdėk, kai bėgu nuo tavęs priėjus tau arčiau, neverk, kai įsitaisau tolimiausiam kamputy... Aš vis tiek myliu tave, bet mano širdy skausmą, baimę ir nerimą kelia įstrigęs spyglys...