Vėl vasara
virpėjimais karštais
į veidus plakas,
atodūsiu šventu žolynai
lenkia galvas,
laukų žydėjimą
mergaitės puokštėm nešas...
Vėl vasara —
romantika
su šieno pradalgiais.

Aštrus pavakarės kvėpavimas
net iki kaulų gelia,
ir dega akyse
pečiai parudusia ugnim.
Laukų žydėjimą
kaimo gyvenimas
apsunkusiais delnais
po stogu kelia,
ir šluosto prakaitą
permirkusiais nuo darbo
marškiniais.

Kaip išdalintas žemės atvirumas —
laukų žydėjimas
pakvips stiklinėj pieno
vakare...
Laukų romantika —
tas pradalgių gražumas!..
Ir volungės giesmė...
Ir šienpjovių daina...