Iš jazminų žiedų tvinsta vasaros ryto saldumas,
Tartum uogas veriu smilgos siūlais sodrias minutes.
Numazgosiu rasa metų nuovargio dengiamą kūną
Su naiviausia viltim, kad širdis procedūrą iškęs.

Nėra tiltų tokių, kad sugrįžčiau į tai, kas praėjo -
Išplukdžiau vainikus. Juos pasiglemžė laiko srovė.
Man kiekvienas ruduo - vis rūstesnis šėlionių teisėjas,
Jis troškimų, sapnų ir svajonių nenori girdėt.

Ir užlūžta ore vaiko skrydį palydintis mostas,
Kai suvokiu staiga - išderėjusi ankštis esu.
Ar suprasti sunku, ko taip godžiai jazminą aš uostau
Ir ko drėgnas akis nuo žydėjimo tiršto suku?