Lėtai liepsnoja pergamentas,
Jo liepsna siekia mano sielą.
Ir degančios ašaros krenta
Ant apdegusių lapų rudeninių.

Žvilgsnis lyg užgesusios žarijos
Vienišą praeivį liūdnai palydi.
Ir širdis nugrimzti nebijo
Į degantį vandenį kasdieninį.

Lyg šviesi žolė liepsnos jūra želia
Ir ant seno laiško raidės žydi.
Norisi čiupti įkaitusią geležį
Ir išlydyti gūdumą akmeninę.