Jei Lietuvą mokėčiau taip mylėt, kaip tu,
Tai likčiau dar su ja ilgiausiems metams.
Nedaug, nedaug tokių patikrintų sūnų,
Matyt jau tebeturi jos sargybos gretos.

Jei taip galėčiau dieną nuo tamsos atskirt,
Tai nepaklysčiau tarp nakties šešėlių,
Mokėčiau draugą pasirinkt, jį gint,
Tiesos žodžius ir sąžinę prikėlęs.

Jei taip suprasčiau, kur tikri grūdai,
O kur tik kūlės, nevalytos sėklos,
Tai tiestųs po manęs žali laukai
Ir auksu žemė vėlei užderėtų.

Vėlu, bet tiesą jau žinau —
Užsižiebė graži šviesa.
Rankoj laikau, vartau, skaitau —
Tai ji — „Pastogės Lietuva“.