Mano dėmės vakarais vaikšto bėgiais,
Visos jos dangaus nuo,
Aš pati jo tapyt neišmokau-
Langams pažadėjau pagaut.
Mano meilės numigo kelmynuos,
Vidurnakčiais mėlynes čiupinėja,
O kad laiminga būčiau buvus,
Dabar laive keliaučiau mėlynų burių...
O netikri mano žodžiai,
Akmenimis o prikaltos.
Aš siūliausi suktelti ratą
Tik sesuo dvynė atsisakė.
Mano katės naktimis pelėms meldžias
Ir vėtrungės supas absurduos.
Man reikia atkirstos kregždės,
Tada plunksnuota skrisčiau pro murziną langą.
Aš prisiminiau, kad dangūs
Visada buvo mani netikri,
O tėtė tik sapnuose mane supo.
Atsiimk žodžius, kvaile,
Tau juk nieko netrūko.
O naktimis nuodėmės kūkčioja,
Su sraigėmis mainosi vietomis.
Man gera būti mažai nusidėjusiai
Ir visas klaidas sumazgyti.