Viltis suklupo. Aš ją, palūžusią,
Per petį persimetusi namo nešu.
Gyvybės požymiai seniai išblukę,
Jos balso negirdėjau daugelį dienų.

Duris pravėrus vien šešėliai alkani
Tarsi vilkai mus pasitinka tyliai,
Pamirštam guolyje tik patalai šalti
Apkaltina mane šiuo begaliniu žygiu.

Langai, voratinklių blakstienom prisidengę,
Net neketina bent akimirksniui akių pramerkt,
Dienos šviesos tarsi vaiduokliai vengia,
Pirmi suskubę už netektį mane pasmerkt.

Po pėdom tyliai šukės krebžda aimaną,
Dejonės lydi šmėklomis su kiekvienu žingsniu...
Manoj kelionėj sudužo vilties veidrodžiai,
Aš jų šukes šiandien su gedulu renku.