Pabučiuok mano pirštą įpjautą —
jis greičiau neskausmingai sugis.
Jei neteksiu šio nykščio sumauto,
kas mane, invalidą, slaugys?

Pabučiuok iki riešo, alkūnės,
iki bicepso, iki peties —
ir gyvybė jame įsikūnys,
o jau buvo netekęs vilties.

Pabučiuok, nors ant jo liko kraujo,
skonis būt neturėtų kartus.
Pabučiuok jau ir likusią gaują —
tuos visus neįpjautus pirštus.

Jie juk gali skaudėt iš pavydo,
į butuką netekę vilties.
Juk kiekvienas iš jų — individas
ir kasdien ant ribos pražūties.

Na greičiau, aš rimtai nukraujuosiu.
Baik mane išdykaujant kutent...
Kiek aš lauksiu, prašysiu, svajosiu?
Štai. Ne kelnėse! Dieve! Ne ten!!!