Silpnas tyli tada, kai stipresnis jam užmeta kaltę
Tartum tarnui menkam koks valdovas prastus drabužius.
Nors labai neramu, jeigu ginčo teks ugnį įskelti,
Be jokios pastangos argi ašarų upė išdžius?

Ko tikiesi tada, kai su velniu eini obuoliauti?
Grįžti teks tuščiomis, atidavus net savo maišus.
Dėl ramybės šventos tenka valią ne kartą sukaupti
Ir apgint nuo lazdos paaukoto bevalio pečius.

Ne jėgos - išminties aš prašau, kad suteiktų man Dievas,
Nes kare kaip kare - neišvengiama būna aukų.
Gal šiek tiek per dažnai aršūs pergalės himną užgieda,
Gal todėl man ramiau, kai toli nuo gentainių lieku.

Dėl manęs lai sudegs rūmai, sostai, karūnos ir skeptrai -
Nekuteno lig šiol pinigų ar šlovės godulys,
Tik jaučiu pamažu jausmuose beartėjančią vėtrą,
Jeigu skriaudžiamas tas, be jėgų kurs ant žemės gulįs.