Rudenį žydėjo saulės gėlės,
Kol jas žiemos ranka užklojo.
Šitiek metų nejučia praėjo,
Žemės nelietė mano kojos.

Spaudė galvą kaip sausra ir šaltis
Mintys, pasiryžę ramybės neduot.
Naktimis budėjo baimės ir kaltės
Tarsi nemiga baltuos pataluos.

Saulės gėlės siūbavo lyg girtos,
Kai vėjas jas skriaudė tamsiais vakarais.
Nuslėpta duona į rožes pavirto.
Tik netekę suptantam, kaip buvo gerai.