Mūsų seno miesto pasieniais
Žmonių šešėliai šliaužia susivėlę,
Šlapi apsiaustai, purvini veidai –
Žmonių šešėliai nuo tamsos pamėlę.

Palaukit, žmonės, tik nebėkit –
Žodžius ant lūpų pasilikit,
Akių blyksniu, šypsniu švytėkit
Ir žingsnių aiduose skambėkit.

Palaukit, žmonėt, neskubėkit,
Akių šviesa jau veria širdį.
Pabuskit, žmonės, ir stebėkit,
Kaip naujas rytas drasko naktį.

Akių šviesa, tik leisk nubusti
Ir prisiliest prie tavo kelio —
Prie švento ir trapaus takelio —
Juo veda noras ir drąsa patirti
Naujos aušros rasotą būtį.

2011-10-10