Ar galėčiau mylėti laimingą –
Tokį švytintį tamsumoje?
Man patinka, kai nerimu sninga,
Kai už lango liūdnoka žiema.
Kai supyksta pūga prasmingai
Išsidūkus pakrantės melduos,
Kai nuvargusios rankos tingi
Išdraikytus plaukus šukuot.

Nepamilčiau sotaus ir kvepiančio,
Su kostiumu geriausios vilnos.
Gera buvo priglausti elgetą –
Užmigdyti, paguost, sušildyt.
Pasijusti banga linguojančia,
Apšlakstyta romantikos blizgesiu –
Bet dabar tu visai neklajojantis
Bet dabar tu – visai be ilgesio.

Be įdubusių vyriškų skruostų.
Ir be rankų nuo įtampos drebančių.
Tu tiesiog – eilinis artistas
Paprasčiausio gyvenimo dramoje.
Jei mylėsiu – ramiai nelaimingą,
Nė trupučio nieko nemylintį.
Tik rytais pamatysiu, kaip sninga
Baltas nerimas vizijų tiltais.