Užsisklęstum taip vienas į savo kamputį,
Kur gėlės, paukšteliai ir medžiai,
Ilgiems metams kitiems, o ir dar gal truputį —
Pasaulį sukurtum sau gražų.

Be barnių paikų, be politikos tvaiko,
Tautos, jos kalbos išdavysčių,
Kur laikas tvarkos visados prisilaiko,
Ir niekas jame nepaklysta.

Tik žmonės kitaip, jie lyg rudenio vėjas
Tarp lapų senų nuolat blaškos,
Nesustoja beprasmiškai ėję, kalbėję,
Kol nuosprendį sau pasirašo.

Vienadienė nauda tarsi rūkas užkloja
Akis prie degančio slenksčio,
Vaikams ir vaikaičiams turėti rytojų,
Žemėj laimingai gyventi.

Svetimi papročiai, užrašai ir taisyklės
Parklupdo, rankas surakina.
Pamatai, kad esi be namų, be tėvynės,
Lietuviu daugiau nieks nevadina.

Politikos „aklės“ bjauresnės už tankus,
Su jais nors žinai kaip kovoti.
Čia savi, galbūt tik savais prisidengę,
Pasirengę bet ką paaukoti.

Paaukot tėvų garbę, jų kovą už žodį
Turėti valstybėj tik savą,
Svetimųjų kalba savos neužgožti,
Išsaugot išgrynintą raštą.

Užsisklęstum taip vienas į savo kamputį,
Tik sąžinę, sąžinę, kur ją padėti,
Kai Seimo „savieji“ visai ne truputį
Lyg kandys pakampėje ima bruzdėti?