Žmonių išmintis ir mintys ne mano,
su dūzgiančia galva
ieškau žieduotų pievų, kad išleidus sugrįžtų blaivios,
kiek rieškučiose telpa vaikiško juoko...
nebemoku paprastai,
nebemoku mylėti, negirdžiu, ką vėjas sako,
nustojau tikėti,
kad užaugsiu naivus, dėl to tyras,
kaltas, bet turintis sąžinę.
O taip tik atrodė.
Neturiu pasaulio — ant pečių avilys,
išnuomuotas,
kiek išbarstytų grūdelių su bitėm,
ir jau nebeliks man namų,
atimtos triūs, nesaugos jų kitas...
Laukiu, kol grįšit,
praaugusi vakarykštes pėdas būsiu kuo norit —
medžiu,
saugosiu, man vienos belikot
ir jums amžinas medus
ant mano šakos.
Jūs gyvos, kol žemėje kojos,
ir mano iki pavargsiu stovėti.