Sustojau pakelėj, ir kaipgi nesustoti,
Taip žvelgė rugiagėlės į akis,
Tarsi kažką norėjo dovanoti,
Ar gerą žodį, sveikas, pasakyt.

O gal pabart ketino, kad ilgai
Šių lygumų, kalvelių nelankiau.
Vis laukiau, kol išplauks žali javai,
Kol varpom sulinguos, pakils aukščiau.

Dabar matau žydrų akelių žvilgsnį,
Nešiosiu atminty jį ištisus metus.
Sugrįžęs į namus kalbėsiu, girsiuos,
Kad dar žinau į pakeles kelius.

.................................................

Dažnai mes skubame į vieną didį tikslą,
Vėliau ir dar toliau, ir dar...
Pamiršdami akimirką, jos grožį tikrą
Vardan kas bus,
                     nors daug svarbiau - dabar.