Visatos centras ant suoliuko

  Mano diena visada prasideda gana anksti: vėliausiai šeštą ryto. Visada atsibundu su tuo pačiu jausmu, kad jau kažką pramiegojau. Smegenys nuramina širdį, kad niekas niekur nelaukia ir dar galima pamiegoti.  Nors langas užtamsintas kiek įmanoma, bandyti užmigti beprasmiška. Ši diena - ne išimtis.  Patamsyje rankos pačios surado prie lovos į krūvą sumestus drabužius. Net neatmerkdamas paraudusių akių surandu piniginę ir raktus. Kojos nuneša į virtuvę, kur tyliai kaip visada suvalgau jogurtą ir surūkau rytinę cigaretę. Nekenčiu šito automatizmo, bet net šaltas vanduo negali prikelti iš pilkšvo rūko. Telieka į kuprinę įsidėti dienos racioną: dvi skardines energetinio gėrimo. Pirmyn į kasdieninį maršrutą! Netgi mano visatos monotonija turi savo centrą – seną išklibusį suoliuką netoli ligoninės. Nuo jo atsiveria visai gražus vaizdas į upę, senus medžius ir stovėjimo aikštelę. Ne vandenyno pakrantė, bet visai malonu akiai. Būtent čia viskas prasideda ir baigiasi. Nusiunčiu Jomantui žinutę „įprasta vieta- ateik kai galėsi“. Nors dar nėra ne šešių, jis ateis. Toks jo ir pasirinkimas - sėdėti namie prie kompiuterio arba valkiotis iki vakaro su manimi. Pradžioje jis skeptiškai žiurėjo į suoliuką, gatvių šlifavimą ir šaipėsi, kad man prie sportbačių reiktų prisikalti pasagas. Juokingiausia, kad mintį apie visatos centą ant suoliuko man davė jis. Kai dar studijavo matematiką, Jomantas užpildavo mane kalbomis apie savo mokslus. Iš visų jo litanijų atmintyje užstrigo: „matematiškai visatos centrą galima rasti bet kurioje vietoje“. Nesigilinau į šito teiginio teisingumą, tiesiog nusprendžiau,kad viskas, kas svarbu, įvyks būtent čia: Maname visatos centre ant suoliuko.
Tyli muzika nutraukė jau šimtą kartų šlifuotas mintis. Tai ne kokie paslaptingi muzikantai ligoninės kieme, o ant Airielės  pečių nusmukusios ausinės visu pajėgumu grojančios tas pačias dainas. Nors dar nepasukau galvos, puikiai žinojau, kaip ji atrodys. Jos kaštoniniai nerūpestingai sušukuoti plaukai kris šiek tiek žemiau pečių ir gal netgi lengvai painiosis su ausinių laidais.  Apie prie šio suoliuko atklydusią sielą žinau nemažai. Galėčiau išvardyti visas jos mėgstamas grupes, filmus ,gėrimus. Atmintinai įvardinčiau  jos garderobą, pilną marškinėlių su ironiškais užrašais, ir dar labiau nei maniškiai nutrintų sportbačių. Jeigu kam nors būtų įdomu, papasakočiau apie žlugusias svajones tapti garsia dailininke ir nevykusį bandymą prekiauti žole.  „Niekad nesurūkyk daugiau nei parduodi“ - dar viena taisyklė, kurią Arielė sugebėjo pažeisti... Pajuntu lengvą jos dvelksmą kuriame, susimaišo kvepalai ir lengvas apynio aromatas. Puiki akimirka, kuriai atėjus, aš nepasakysiu nieko įspūdingo. Arielės balsas kviečia mane atgal į realybę:
- Tomai, bet tu visada čia pirmas. Net nenuėjusi miegoti atvykau antra.
- Mane tiesiog čia traukia. Juokis, bet čia tikrai mūsų visatos centras. O jeigu būtų kitaip, argi čia vis grįžtume?
- Su tavo logika nepasiginčysi. Bet grįžtant prie paprastesnių dalykų, mūsų pirmas sustojimas bus Tado landynė. Kitų galimybių išgerti svetima sąskaita šiandien tiesiog nėra. Gal Jomantas slepia porą banknotų savo kojinėse? Iki vakaro pas Tada gi nesėdėsim
- Gali slėpti, girdėjau, užsidirbo darbuodamasis šaltkalviu pas Jurgaitį.
- Jis kiekvieną savaitgalį įgauna naują profesiją. Vieną savaitgalį santechnikas, kitą - jau šaltkalvis.
- Ariele, šaipykis iki pamėlynavimo, bet jis moka meistrauti ir, jeigu jam smagu, mums dar smagiau. Būtų visai neblogai, jei ir mes ką mokėtume. Pragėrinėji jo pinigus, tai nors pagirk, kad auksines rankas turi ar panašiai...
- Tomi, tu šiandien jau kažkoks netoks. Vėl apėmė niūrios mintys? Aš jau susukau laivelį nuo rūpesčių - tau telieka pridegti.
  Aš, žinoma, pridegiau. Pirmi dūmai atrodo neturi jokio poveikio. Bet taip tik atrodė: atslinkusi džiaugsmo banga nuplukdė tolyn ir Arielės juokas skambėjo ypatingai žaviai - nesusilaikęs suprunkščiau ir prisijungiau prie jos juoko vis labiau kikendamas. Kaip visada išpylė prakaitas, bet ir jis atrodė tik vidinės ugnies, kuri degė vis skaisčiau, padarinys...
  Jomantas atžygiavo mojuodamas pakuote alaus. Pažiūrėjęs į laikrodį suvokiau, kad pora valandų tiesiog prašvilpė. Jis sudribo šalia mūsų ant suoliuko. Taip prie mūsų prisijungė trečiasis vidinės tamsos, o gal tamsaus alaus, riteris. Arielė nusprendė, kad reikia papietauti prieš imantis kitų žygių. Netoli ligoninės stovėjo vežimėlis, iš kurio buvo pardavinėjama kažkas panašaus į dešrainius. Kaip Arielė kažkada minėjo, valgome skanius katinėlius... Prikišus pilvus palengvėjo- laikas keliauti pas Tadą.  Jomantas vedė mūsų trijulę pasakodamas apie savo darbą šaltkalviu. Juokinga: kuo ilgiau pažįsti žmogų, tuo lengviau filtruoti jo kalbas arba išvis nebegirdėti jo pasakojimų. Vis sulinkčiodavau galvą ir numykdavau „įdomiai čia gavos“. Arielė nesivargino tokioms mandagybėms ir užsimetė ausines. Jomantas niekaip nereaguodavo į tokias situacijas. Matyt, kai kuriems žmonėms užtenka iliuzijos, kad jų kažkas klausosi...
  Ausis nemaloniai rėžė policijos sirenos. Visi lyg pagal komandą sustojome. Arielės akyse trumpam blykstelėjo susirūpinimas. Nusikeikęs tyliai nusliūkinau į priekį. Čia tik sutapimas - nėra ko jaudintis. Deja, policijos automobilis stovėjo būtent prie Tado daugiabučio. Sunkėjančia širdimi surinkau laiptinės  kodą ir pasileidau į viršų. Nepasiekiau ne trečio aukšto, kai išgirdau Tado bosą:
- Du prieš vieną. Čia gražu ir garbinga? Bėkit atgal į tvartą, žaliosios kiaulės! Neturėtumėt ginklų, sutaršyčiau abu. Dabar vienas išgama pistoletu mojuoja, kitas mušasi. Čia gražu, ar ne?
  Už ką gi jie jį suėmė? Lėtu žingsniu kildamas laiptais  galėjau tik spėlioti. Arielė greičiausiai žinojo didžiąsias Tado nuodėmes, bet jai patikėtos nuodėmės ir paslaptys yra saugios lyg sutrešusiame karste.  Penktame aukšte galiausiai išvydau šitą keistą procesiją - pusnuogį Tadą praskelta lūpa ir du keistai tylius policininkus. Norėjau pasakyti ką nors svarbaus. Bet niekaip neradau tinkamų žodžių žvelgdamas į chaotiško gyvenimo pabaigą. Tadas ramiai linktelėjo ir nusišypsojo puse lūpų lyg visada būtų žinojęs, kad prieis liepto galą. Taip jis ir išliks mano atmintyje: išdidus būsimas pakaruoklis žingsniuojantis link ešafoto. Nors niekas jo mirties bausme, žinoma, nenuteis. Keli metai pragaro ir atgal į sąvartyną, kuris kažkada buvo tavo gyvenimas. Akimirka, užsitęsianti iki amžinybės, irgi baigiasi. Policininkai nusivedė Tadą, o aš sukniubau prie jo durų. Įdomu, kiek užtruks, kol kas nors iš mūsų trijulės atsidurs Tado vietoje? Gyvenimas neatitinkantis auksinių normų taip ir baigiasi: atrankiais, ašaromis, psichiatrinėmis, mirtimi. O kuo gyvenimo būdas atmetant taisykles, gerus patarimus turėtų baigtis? Už gyvenimą užburtame rate medalių niekas nedalina. Netrukus išgirdau likusių vidinės tamsos riterių žingsnius. Arielės balsas nuskambėjo šaltai:
- Jomantai, rakink duris. Nepaliksim ten gėrybių, kurių Tadui ilgam neprireiks.
- O kuo man tas duris rakint: rakštimi ar smilium?- Jomantas atrodė ne juokais susierzinęs.
- Kuris nors iš mūsų turėtų pasirūpinti Tado katinu. Manau, esam jam tiek skolingi- privalėjau bandyti belstis į dviejų maitėdų širdis.
Arielė atsiduso ir iš rankinuko išgraibė smeigtuką plaukams. Jomantas apžiūrėjo šį įrankį skeptiškai, bet pradėjo krapštyti spyną. Mano pasiūlymas nebuvo pagerbtas jokiais komentarais. Pats pasiūlei, pats ir rūpinkis. Štai tokie mano šaunieji draugai. Negi jų vienintelis rūpestis būtų numauti batus nuo mano lavono? Jomantas šuktelėjo „Eureka!“ ir durys girgždėdamos atsivėrė. Arielė stumtelėjo mus vidun ir skubiai užtrenkė duris. Galėjau tik stebėtis greitu ir operatyviu Arielės darbu. Ji greitai surinko visas Tado atsargas į vieną vietą ir paskirstė viską po lygiai į mano ir Jomanto kuprines. Likę buteliai rado vietą jos rankinės dugne. Nusispjoviau ir pradėjau:
- Gal einam apiplėšti mirusių? Iškasim kokį šviežią kapą,  nulupsim nuo lavono laikrodį, ištrauksim auksinius dantis. Tai niekuo nesiskirtų nuo dabartinės mūsų veiklos. Žmonės, Tadas buvo mūsų draugas.
  Arielė karčiai šyptelėjo:
- Man jis tikrai ne draugas. Jis niekada nebuvo mūsiškis. Agresyvus kvailas degeneratas užbaigė taip, kaip ir gyveno. Kvailys, kuris ieškojo problemų, pagaliau jas rado.
- Įdomu, ką pasakytum jeigu jo vietoje būčiau aš? Irgi eitum apvogt mano buto?
- Tomai, nelygink tokių dalykų. Bet reikia likti praktiškiems: jeigu Tado atsargų nepaimsime mes, paims  kas nors kitas.
  Nusikeikęs pažvelgiau į Jomantą:
- Tai ką nors pasakysi? Ar stovėsi kaip mėšlo į burną prisisėmęs?
- Atvėsk žmogau, nė vienas iš mūsų neturi pastovaus darbo ar pastovių pajamų. Privalome rasti tam tikrus kompromisus su sąžine. Manai, išgelbėsi katiną ir tai gėris? Deja, nuteisi vargšą gyvį bado mirčiai, nes neturėsi jo kuo šerti. Kitaip tariant. nevelk manęs į savo moralines pagirias.
  Nekenčiu praktiškumo - jis tik verčia visiškai atsisakyti net bandymų daryti gera. Atsidusęs išleidau katiną į laiptinę-vis geresni šansai išgyventi... Viskas toliau sukosi savo ratu. Arielė rado kitą vietą numalšinti troškulį, kur trumpam užsnūdome, bet galiausiai kur bevestų kasdieniniai keliai, visada sugrįžtame prie suoliuko. Kiekvieną kartą baigę karčią dieną, aš ir mano riteriai žadame kažką keisti, bet veltui. Gyvenimas lieka toks kaip įprasta ir visi keliai kertasi visatos centre ant suoliuko...