Galvoj kaip bomba tiksi neviltis ir skausmas,
Gal išprotėjau...
Po truputį naikinu save,
Tirpstu kaip sniegas purvinas į žemę,
Ji apvalys,jinai gera
Ir kada nors,kai nauja saulė patekės,
Kai audros nebaugins
Ir žemė ramybės,meilės sultimis pritvinkusius vaisius dalins
Prabusiu...
Pavasario gėlėmis kvepiančiam šaltiny nusiprausiu.
Šukuoja vėjas plaukus,
Nurieda ašara neišverkta,
Lūpų kamputyje sustingsta,
Neskauda...
Praeities čia nebėra.
Vilties daigai pabyra iš delnų,
Pulsuoja nuovargis dar pirštuos,
Jam leidžiu nutekėt į žemę
Ir matau kalas daigas,
Gyvybė...
O taip ,tai reiškia aš dar gyvenu.